kontaktai

LIETUVOS BAJORŲ KARALIŠKOJI SĄJUNGA

<<O>>   Žodis gali įžeisti, o žodynas - užmušti.

Straipsniai

 

 

Gintaras KAROSAS
VšĮ „Europos parkas“ prezidentas,
skulptorius, nepartinis Vilniaus rajono tarybos narys,
Nacionalinės pažangos premijos laureatas

     Kultūros srityje veikiančios nevyriausybinės organizacijos ar pavieniai asmenys, vykdydami visuomenei naudingą tęstinio pobūdžio veiklą – užsibrėžtą misiją, kuria visai valstybei svarbius objektus, vertingus muziejinius rinkinius ir pan. Kaip žinia, nevyriausybinės organizacijos, kuri yra kiekvienos demokratijos pagrindas, esminis bruožas yra būti nepriklausoma ir tvarkytis savarankiškai, nedalyvaujant valstybės institucijoms. Taip užtikrinamas organizacijų ar asmenų (iniciatorių, steigėjų, dalyvių) savarankiškumas, galima kelti ambicingus tikslus ir optimaliai naudoti preinamus resursus.

Rapolas Slizienis – tiltas tarp paribio tautų, 2016 09 08 Europos parke

Gintaras KAROSAS. Romantikas, kuris dovanodavo savo kūrinius

     Rapolas Slizienis ir jo kūryba yra nederamai užmiršti. Siekdami kompensuoti mūsų ir praėjusių tyrėjų kartų dėmesio svarbiai mūsų XIX a. kultūros asmenybei stoką, norime dabar pabandyti iš atminties likučių atkurti atminties mozaiką.
     Ypatingo dėmesio pats menininkas nesiekė – kaip jo nesiekia talentingos asmenybės, dangaus ir Dievo apdovanotos nepaprastais talentais. O ir pati menininko kūryba, taip pat kūrybinio rezultato fiksavimo ir skaidos principai nesitelkė vienoje ar kitoje formoje bei erdvėje. Slizienis kūrė medalius, biustus, grafikos darbus, liejo akvareles, projektavo dvaro sodybų pastatus ir formavo meninį kraštovaizdį – dvarų sodus ir parkus.

     Kurti meninį kraštovaizdį gali tik ypač jautriai aplinką jaučiantys menininkai. XIX a. įprastą formalizuotą sodų ir parkų struktūrą išstūmė angliškojo tipo laisvos kompozicijos kraštovaizdžio planavimas. Landšafto architektas turėjo labiau įsiklausyti į aplinką ir savo sprendimais ją paryškinti, neprimesdamas renesansinių ar barokinių geometrinių erdvės valdymo principų. Tokiose romantinę aurą įgavusiose, o kartu gamtinį pradą išlaikiusiose erdvėse kartais sunku ar net neįmanoma atskirti, kur prasideda ir baigiasi žmogaus kūryba. Ypač tai būdinga politinių priežasčių nulemtoms ir sovietų Rusijos okupuotoms teritorijoms, kuriuose parkas asocijavosi su priešiška liaudžiai buržuazine, vadinasi, neskatintina ir nereikalinga priežiūros, atgyvenusia savo funkciją erdve. Dvarų parkai ir sodai Lietuvoje ir dabartinėje Baltarusijoje, kur gyveno ir kūrė R. Slizienis, vėliau buvo apleisti ir vėl virto mišku. Dabar vieninteliais menininko kraštovaizdžio kūrybos liudininkais gali būti tik amžininkų atsiminimai.
    
     Perstatant už miesto esančius senų dvarų sodybų pastatus, dažniausiai nereikėdavo derinti projektinės dokumentacijos. Tokie, pasak amžininko, Slizienio projektuoti statiniai ir buvo Naugarduko apylinkėse. Gerai patyrinėję, manau, galėtume ir čia surasti daugiau išlikusių objektų. Pagaliau ateis laikas atstatyti ir Liubavo dvaro istoristinės romantinės neogotikinės stilistikos koplyčią ir paviljoną, kurio perstatymo autorius greičiausiai buvo R. Slizienis. Čia yra likę tiek koplyčios pastato išmatavimai, tiek informatyvios abiejų išskirtinių pastatų (vienintelis tokios stilistikos nebažnytinis pastatas, vienintelis dvaro paviljonas Lietuvoje) 1940 m. fotografijos (fotogr. A. Macutkevičius). Taip pat pavyko aptikti S. Slizienio autorystei priskirtinus keleto pastatų vaizdus Baltarusijoje, kurie, panašu, buvo ganėtinai pakeisti perstatant ir pritaikant sovietinės pramonės reikmėms. Taigi, nors architektūrinis menininko palikimas negausus ir iki galo neatskleistas, tie objektai, kuriuos turėdami gerą ikonografinę medžiagą galime atstatyti Liubavo dvaro sodyboje, yra svarbūs mūsų šalies ir regiono dvarų architektūros raidos pažinimui.

     R. Slizienio portretiniai biustai, medaliai ir medalionai parodo menininko talento gylį. Tikslus piešinys, iki idealo mažosios plastikos darbuose ištobulintas formų žaismas, skambanti ir padedanti atskleisti portreto pobūdį kompozicija. Esant bet kokiam apšvietimui darbai nepraranda erdvinės apimties, nesuplokštėja, bet tarsi žaismingai mėgaujasi besikeičiančiu šviesos srautu. Būdamas pats skulptorius, galiu drąsiai teigti: Rapolas Slizienis buvo išskirtinis ir pats ar bent vienas talentingiausių tarp savo epochos skulptorių ir medalininkų.

     Kas išliko iki mūsų dienų? Kaip žinome iš menininko amžininkų liudijimų, R. Slizienis buvo sukūręs keliasdešimt medalių ir portretinių biustų. Iki šiol buvo žinomi filomatų ir filaretų draugijų steigėjo, rašytojo Tomo Zano, istoriko, archeologo, Vilniaus senienų muziejaus steigėjo  Eustachijaus Tiškevičiaus, prelato Aleksandro Važinskio, Klementinos Hofmanovos iš Tanskių portretiniai medaliai (juos rinkiniuose saugo Lietuvos dailės muziejus), medalionas tėvų, Jono ir Anelės Slizienių, auksinių vestuvių proga (iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių).  Visai neseniai kartu su Rokiškio muziejaus kolegomis pas juos aptikome identiškos kaip ir medaliai plastikos R. Slizienio kūrybai priskirtinus Lietuvos astronomo, matematiko ir filosofo Jono Sniadeckio, mokslininko filosofo, geologo ir botaniko Stanislovo Bonifaco Jundzilo, dramaturgo, poeto ir istoriko Julijaus Ursyno Nemcevičiaus ir mūsų garsiojo poeto Adomo Mickevičiaus skulptūrinius biustus.

     Taigi, kaip matome, R. Slizienį supo iškiliausi XIX a. Lietuvos kultūros žmonės. Jis lipdė jų portretus, kad įamžintų kertines dramatiško laikotarpio asmenybes, bandančias remtis į tautos praeitį, kad atgautų prarastą valstybę. O meno kūrinius skulptorius dovanojo, nesiekdamas iš meno kūrinių gauti materialios naudos. Man toks R. Slizienio pasirinktas principas atrodo logiškas ir dar labiau paryškinantis šio didžio menininko romantiko kūrybos ir gyvenimo būdo vientisumą. Jam tikriausiai atrodė, kad lygiai taip pat, kaip negalima užmiršti savo tautos istorijos, išduoti tėvynės ar papročių, nebus kilnu parduoti ir tautos herojų portretus.

http://etaplius.lt/ rašo
Sovietmečiu Lietuvos istorijos vadovėliuose apie bajorus, kurie buvo Vytauto Didžiojo suformuota kariuomenė, nebuvo pateikiama itin daug informacijos, tačiau dvarus turėję žmonės vadinti šunvotėmis. Nūdieną „mėlyno“ kraujo turinčius į sąjungą susibūrusius žmones sovietmečio suformuoti stereotipai vis dar pasiveja. Mindaugo Sadausko, teisininko, Šiaulių krašto bajorų sąjungos vado, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos senato maršalkos nuomone, jei ne bajorai, Lietuvoje nebūtų įvykę daug valstybei reikšmingų įvykių, tokių kaip 1863-ųjų sukilimas, nebūtų puoselėjamas mokslas, menas.

Skaityti daugiau

Atsisveikinimas su Undine Nasvytyte

     Birželio 29-osios, trečiadienio vakaro, afišos biržiečius kvietė į ilgametės Lietuvos radijo diktorės, aktorės Undinės Nasvytytės knygų pristatymą. Buvo planuota, jog pati Undinė Nasvytytė su biržiečiais bendraus nuotoliniu būdu. Birželio 27 dieną sužinojome, jog Undinės Nasvytytės nebėra. Susirinkę biržiečiai pagerbė jos atminimą.

     Kūrybiniuose vakaruose Undinę Nasvytytę lydėjusi aktorė Rita Juodelienė sakė, jog įžymioji radijo diktorė susitikimui su biržiečiais ruošėsi iš anksto ir labai kruopščiai. Pati į Biržus vykti neplanavo, tačiau bendrauti nuotoliniu būdu, per "skaipą" – ruošėsi. Artėjant susitikimo dienai, sušlubavo Undinės Nasvytytės sveikata ir ji atsidūrė ligoninėje. Tačiau tikėjosi iš jos greitai ištrūkti ir birželio 30 dieną, po susitikimo su biržiečiais, važiuoti į Nidą.
     Šeštadienį Rita Juodelienė Undinę Nasvytytę aplankė ligoninėje ir aptarė susitikimo scenarijų. U. Nasvytytė prašė scenarijų supinti taip, kad ir "aš, ir Arvydėlis suskambėtų". Arvydėlis – tai vos 23-ejų sulaukęs ir dėl ligos anksti miręs Undinės Nasvytytės pirmagimis, poetas Arvydas Ambrasas.
     Prašė Undinė Nasvytytė užsukti ją aplankyti ir sekmadienį. Vos pravėrusiai palatos duris Ritai Juodelienei Undinė Nasvytytė pasidžiaugė: "Ryt mane paleidžia namo, grįžtu į laisvę". Sutarė, jog sudėliojusi galutinius susitikimo scenarijaus taškus, Rita Juodelienė paskambins. Birželio 27 dieną telefonu atsiliepė Undinės Nasvytytės vyras Jonas Mašanauskas ir pasakė, kad Undinė ką tik išėjo...
– Perduodu jos meilę, jos būvį šį vakarą, – biržiečiams kalbėjo aktorė Rita Juodelienė.

Ištrauka iš A.Bonieckio knygos:

Daugela

Dabar svečiuojasi

Dabar svetainėje 158 svečiai (-ių) ir narių nėra

Prisijungimas

Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos ir jos padalinių rekvizitai:

LBKS
Vilniaus krašto bajorų sąjunga
Žalioji aikštė 2a, Trakų Vokė, Vilnius Antakalnio g. 76-42, Vilnius, LT-10206
Tel: 8 677 79 606
Įm. kodas 191868349
LT43 7044 060001065645
Tel. 8 699 10 571
Įm. kodas 303087198
LT53 7044 060007926372
Kauno apskrities bajorų draugija
 
Šiaulių krašto bajorų sąjunga
A. Mickevičiaus g. 19-420, Kaunas, LT-44310   Lyros g. 7-26, Šiauliai, LT-78286
Tel. 8 686 17 544
Įm. kodas:  193412561
LT70 7044 060003372983
  Tel. 8 612 14 157
Įm. kodas: 191739297

LT27 7044 060002192685
Klaipėdos krašto bajorų draugija

 
Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos Panevėžio apskrities skyrius
Vilniaus g. 20, Kretinga,
LT-97104
  Vasario 16-osios 23, Panevėžys, LT-35185
Tel. 8 686 10161
Įm. 193318133
LT34 7300 0002533666


  Tel. 8 687 22 551
Įm. kodas 191828397
LT32 7044 0600 0487 9980
Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos Tauragės apskrities skyrius Žemaičių bajorų draugija
Dariaus ir Girėno g. 22, LT-72251   Muziejaus g. 31, Telšiai, LT-87355

Tel. 8 699 61 116

Įm. kodas 9347364


 
Tel. 8 686 51 111
Įm.kodas 193179274
LT92 7181 700000606152
Go to top