kontaktai

LIETUVOS BAJORŲ KARALIŠKOJI SĄJUNGA

   Nenusiminkite, jei iš jūsų juokiasi. Būtų daug blogiau, jei jūsų verktų...

...Kaip herbai tapo valstybių simboliais

Arūnas Marcinkevičius

„Herbai atsirado riterijos aplinkoje, kuriai priklausė ir valdovai, - aiškina ponas Edmundas. - Jų heraldikoje, bent senojoje Europoje, vyravo tam tikri simboliai, dažnai pasiskolinti iš gamtos. Žvėrių karalius liūtas, paukščių - erelis, augalų karalaitė lelija ėmė simbolizuoti daugelio kraštų valdančiąsias dinastijas, o paskui ir jų valdomas valstybes." Taip buvo Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Lenkijoje ir daugelyje kitų savas valstybes sukūrusių kraštų.

Lietuvai po 1387 m. krikšto įsiliejus į lotyniškąją kultūrą teko viską daryti akimirksniu. Vakarų Europoje herbai atsirado XII a. antrąjį ketvirtį, o pirmieji herbai Lietuvoje - tik XIV a. pabaigoje. Iki tol naudoti tik Lietuvos valdovų portretiniai antspaudai. Gediminas save vaizdavo sėdintį soste, jo sūnus Algirdas buvo raitas, o kitas sūnus Kęstutis - pėsčias. Greitai portretinis raitelis tapo Lietuvą valdančių Algirdaičių, o pėstininkas - Trakų kunigaikščių Kęstutaičių skiriamaisiais atributais.

Galimas daiktas, kad jau Kęstutis, kai tapo Lietuvos valdovu, „užlipo ant žirgo". Apie 1384 m. raitelį neabejotinai perėmė Vytautas. Kadangi abi „šakos" atsisėdo ant žirgo, prireikė papildomų skiriamųjų ženklų. 1386 m. Jogaila, kad parodytų save, į raitelio skydą „įdėjo" dvigubą kryžių, o po kelerių metų Vytautas - stulpus (vadinamus Gediminaičių stulpais). Jogailos irVytauto asmeniniai herbai pamažu ėmė simbolizuoti Jogailaičius ir Kęstutaičius, be to, vėliau stulpai Lietuvoje tapo ir visos Gediminaičių dinastijos atributu. Pagal europinę tradiciją, vienas iš jų, dvigubas kryžius arba Gediminaičių stulpai, turėjo tapti Lietuvos herbu. Tačiau atsitiko kitaip. Buvo suheraldintas raito valdovo portretas. Kodėl taip atsitiko, galima tik spėlioti. Didelė tikimybė, kad buvo pasirinkta ta figūra, kurios simbolika buvo gerai žinoma ir kaimynams, nes nei ką tik atsiradęs dvigubas kryžius, nei užsieniečiams sunkiai suprantami stulpai tokios funkcijos atlikti negalėjo. O štai raito kalaviju ginkluoto valdovo portretas lotynų kultūros kraštuose nuo XII a. simbolizavo jį kaip krašto gynėją ir kartu teisėją, galintį nubausti nusikaltėlius. Tai liudija XVI a. pradžioje Lietuvos metraštininko aiškinimas: Lietuvos herbas reiškia subrendusį valdovą, galintį kalaviju apginti savo Tėvynę. Ne paskutinį vaidmenį turėjo suvaidinti ir politinė padėtis. Jau porą šimtų metų vyko nuožmi kova dėl išlikimo. Joje ne tik valdovas, bet ir paprastas raitas krašto gynėjas buvo kasdienė realija. Būtent tai galėjo paskatinti visiems gerai žinomą raito valdovo portretą paversti valstybės herbu.

Pirmieji bajorų herbai

Pasak E. Rimšos, lenkų kilmingųjų heraldika išsiskiria iš kitų Europos kraštų tuo, kad ten herbus turi ne šeimos, o herbinės giminės, dažnai nesusijusios kraujo giminyste, be to, herbai turi savo vardus. Kitas jų heraldikos ypatumas - „priėmimas į herbą" (adaptacija), kas atsitiko Horodlėje 1413 m. su 47 Lietuvos giminėmis. Tai buvo gerai apgalvotas žingsnis - per herbinę giminystę suartinti abiejų valstybių kilminguosius, o Lietuvoje dar ir sustiprinti bajorų luomą, kad jis taptų atsvara augančiai didžiojo kunigaikščio valdžiai. Profesoriaus Mečislovo Jučo teigimu, herbinė adaptacija buvo vienas iš pradų, griovusių Lietuvos valstybę iš vidaus. Deja, Šventosios Romos imperatorius negalėjo mums to duoti, nes herbais jis nedisponavo, pagaliau ten ir tokio „priėmimo į herbą" nebuvo. Beje, 2013 m. spalio 2 d. sukaks 600 metų, kai buvo sudaryta Horodlės sutartis.

Kaip herbais pasidabino mūsų miestai

LDK laikais tik miestai, gavę savivaldos teises, turėjo herbus. Herbas rodė tokio miesto privilegijuotą padėtį visuomenėje ir kartu išskyrė jį iš kitų neprivilegijuotų gyvenviečių. Kunigaikštystėje tokių savivaldų, arba magdeburginių miestų, buvo apie 250, 77 iš jų - dabartinėje Lietuvos teritorijoje.

Pirmąją Vilniaus savivaldą 1387 m. kovo 22 d. įkūrė Jogaila, XV a. pradžioje Vytautas suteikė Magdeburgo teises Kaunui, Trakams ir turbūt Medininkams, kiti valdovai - kitoms Lietuvos gyvenvietėms. Pirmosioms savivaldoms buvo svarbu turėti antspaudą su vienokia ar kitokia simbolika, kad galėtų patvirtinti išduodamus dokumentus. Herbai atsirado po 100 metų, dar vėliau, XVI a. viduryje, imti įteisinti privilegijomis. Valkininkai buvo paskutinis miestas, kuris 1792 m. birželio 26 d. gavo laisvojo miesto teises ir herbą (piestu stovintis liūtas).

XIV—XVIII a. istorijos šaltiniuose nieko nesakoma, kodėl miestui suteikiamas vienas ar kitas herbas. Šiuo atveju tik specialistas, gerai išstudijavęs miesto istoriją, jo priklausomybę, laikmečio politines aktualijas, gali atskleisti parinktos simbolikos prasmę, ir tai ne visuomet. Būtina pabrėžti, kad patys miestai iki XVIII a. pabaigos neturėjo jokios įtakos herbų simbolių parinkimui. Privatiems miestams juos paprastai išrinkdavo miestų savininkai, valstybės miestams - aukšti valstybės ir jos raštinės pareigūnai, kartais - juos valdantys seniūnai ir, žinoma, patys valdovai. Tad herbuose pavaizduoti simboliai labiau atspindėjo juos kūrusių asmenų idealus ir ambicijas, o ne pačių miestų interesus.

Rokiškio miesto ir rajono savivaldybės herbas sudarytas iš trijų XVI a. — XX a. pirmosios pusės vietovės savininkų herbų: Krošinskių stilizuotos žvakidės, Tyzenhauzų buivolo ir Pšezdeckių trijų juostelių bei lelijos, taip pat vargonų, simbolizuojančių senas Rokiškio muzikines tradicijas. Dail. Rimtautas Gibavičius ir Juozas Galkus, 1970-1993 m.

Kitas mūsų miestų heraldikos ypatumas susijęs su religine simbolika. Kituose lotynų kultūros kraštuose šventieji į miestų herbus „pateko" iš tų miestų katedrų ar parapinių bažnyčių titulų, Lietuvoje jie buvo susiję arba su politine ideologine padėtimi, arba su miesto savininko ar herbą suteikusio ar išrūpinusio iš valdovo asmens vardo šventuoju globėju. Štai Vilniaus šv. Kristoforas, Trakų šv. Jonas Krikštytojas aiškiai susiję su krašto krikštu, o Varnių šv. Jurgis, Skuodo šv. Jonas Krikštytojas buvo „pasiskolinti" iš Magdeburgo teises išrūpinusio vyskupo Jurgio Tiškevičiaus ir Skuodo savininko bei miesto teisių suteikėjo Jono Chodkevičiaus vardų. Pastarasis net miestą pavadino savo vardu - Johanesbergu.

Vėliava - be Vyčio

Kodėl 1918 m. buvo kuriama visiškai nauja atsikuriančios valstybės vėliava ir nepasinaudota istorine mūsų vėliava su Vyčiu?

Pasak pašnekovo, 1917-1918 m. niekas neprieštaravo istorinei valstybės vėliavai, bet visi suprato: reikia paprastesnės, lengvai pasiuvamos tautinės vėliavos. Tuomet buvo labai aiškiai skiriamos valstybės ir tautinė (nacionalinė) vėliavos. Juostuotos vėliavos atsirado po XVIII a. pabaigos Prancūzijos revoliucijos ir ypač nuo XIX a. vidurio, kai kūrėsi iš imperijų išsivaduojančios tautinės valstybės. Tad Lietuva, išsivadavusi iš Rusijos imperijos, - ne išimtis.

2004 m. Seimas, Heraldikos komisijai pasiūlius, visai pagrįstai atgaivino Lietuvos valstybės istorinę vėliavą - raudoną su baltu raiteliu, kaip pagarbos praeičiai ženklą. Ji mūsų valstybę reprezentavo kelis šimtus metų, be to, svarbiausios pergalės buvo pasiektos būtent su ta vėliava. Tuomet buvo nustatyta ir istorinės vėliavos kėlimo tvarka. E. Rimša ne prieš, kad Lietuvos valstybės istorinė vėliava būtų keliama dažniau ir per kitas valstybines šventes. Vis dėlto kasdien kelti dvi vėliavas (trispalvę ir raudoną su raiteliu) prie valstybės institucijų, savivaldybių, ambasadų būtų visiškas nesusipratimas. Išeitų, kad mūsų valstybę reprezentuoja net dvi vėliavos. Ir ką tada reikštų Konstitucijoje įrašyti žodžiai apie valstybės spalvas?..

Heraldikos komisija - dar sovietų laikais

Pirmoji Respublikinė heraldikos komisija prie Kultūros ministerijos buvo įkurta 1967-aisiais. Po dvejų metų darbo partinė valdžia ją uždraudė - jos veikloje įžiūrėjo lietuvių nacionalizmą. Komisiją su tuomečiu kultūros viceministru Jonu Glemža pašnekovas gaivino 1980 m., bet pavyko tai padaryti tik 1987-aisiais, prasidėjus Michailo Gorbačiovo pertvarkai. Iš pradžių minėta komisija veikė prie Kultūros ministerijos, vėliau - prie Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, o atsiradus Prezidento institucijai 1995 m. tapo pavaldi jai. Nuo to laiko praėjo jau 25 metai.

Tiriamasis ir herbų kūrimo darbas labiausiai pagyvėjo, kai buvo atkurta Lietuvos valstybė. Šiandien jauni žmonės neįsivaizduoja, kad prieš 30 metų atkurti Vilniaus herbo nebuvo įmanoma, nes jame vaizduotas...šventasis. Nepriklausomybė atrišo rankas istorinei heraldikai pažinti. Iš pradžių reikėjo sukurti modernesnę istorinių herbų atkūrimo ir naujų herbų kūrimo koncepciją, suplanuoti svarbiausias darbo kryptis. Teko mokytis visiems, nes daugelis dalykų iki tol buvo paslėpta už glavlito užraktų, nebuvo ryšių su užsieniu, ypač stigo naujausios literatūros, be to, ir rimtesni Lietuvos miestų heraldikos tyrimai buvo tik pradėti.

Pagaliau užgulė ir didžiulė atsakomybė: reikėjo skubiai atkurti Lietuvos valstybės, sostinės ir kitų svarbiausių Lietuvos miestų herbus. „Suprantama, vieno ar kito miestelio herbą galėjome sukurti geriau, bet nusileidome prašymams paskubėti dėl artėjančio vietovės jubiliejaus. Buvo ir prastų vietos dailininkų, kuriuos teko mokyti heraldikos abėcėlės..." - sako E. Rimša.

Tauragės apskrities herbas. Akylumą simbolizuojanti lūšis su kalaviju ir tauro ragu skydelyje tarsi stebi ir saugo pasienio teritoriją. Apskrities herbo statusą rodo bordiūras su 10 (apskričių skaičius) dvigubų kryžių. Dail. Arvydas Každailis, 2005 m.

Vis dėlto šiandien ponas Edmundas ir jo kolegos didžiuojasi: visi ar bent dauguma senų miestų turi rimtas savo herbų studijas, o mūsų herbų dailininkų darbai kitose šalyse neretai rodomi kaip pavyzdys. Be dabar oficialiai įteisintų 350 herbų, reprezentuojančių valstybę, apskritis, savivaldybes, miestus, miestelius ir kai kurias kitas gy-i venvietes, yra sukurti visų jų vėliavų ir antspaudų projektai, i dešimtys kariuomenės, policijos, i aviacijos, laivyno ir kitų jėgos struktūrų vėliavų bei skiriamųjų ženklų projektų, universitetų ir į kitų mokslo įstaigų herbų, išleisti ) trys „Lietuvos heraldikos" tomai, du iš jų išversti į anglų kalbą.

2012 m. žurnale "Savaitė" Nr.45 buvo įdomus Arūno Marcinkevičiaus straipsnis "Herbas - tikras istorijos akivaras", parašytas pakalbinus Lietuvos heraldikos komisijos pirmininką Eduardą Rimšą. Gautas redakcijos raštiškas leidimas panaudoti šį straipsnį tinklapiuose susijusiuose su heraldika"

...mielai prašome naudoti su nuoroda į „Savaitę“. Jeigu būtų galimybė, prašytume prie straipsnio įdėti ir mūsų logotipą.

Pagarbiai,
Asta Jelinskienė
Vyriausioji redaktorė

Artimiausi įvykiai

Nėra renginių

Dabar svečiuojasi

Dabar svetainėje 412 svečių ir narių nėra

Prisijungimas

Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos ir jos padalinių rekvizitai:

LBKS
Vilniaus krašto bajorų sąjunga
Žalioji aikštė 2a, Trakų Vokė, Vilnius Antakalnio g. 76-42, Vilnius, LT-10206
Tel: 8 677 79 606
Įm. kodas 191868349

LT43 7044 060001065645

Tel. 8 699 10 571
Įm. kodas 303087198
LT53 7044 060007926372
 
 
Šiaulių krašto bajorų sąjunga
    Lyros g. 7-26, Šiauliai, LT-78286
    Tel. 8 612 14 157
Įm. kodas: 191739297

LT27 7044 060002192685
Klaipėdos krašto bajorų draugija

 
Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos Panevėžio apskrities skyrius
Vilniaus g. 20, Kretinga,
LT-97104
  Vasario 16-osios 23, Panevėžys, LT-35185
Tel. 8 686 10161
Įm. 193318133
LT34 7300 0002533666


  Tel. 8 687 22 551
Įm. kodas 191828397
LT32 7044 0600 0487 9980
Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos Tauragės apskrities skyrius Žemaičių bajorų draugija
Dariaus ir Girėno g. 22, LT-72251   Muziejaus g. 31, Telšiai, LT-87355

Tel. 8 699 61 116

Įm. kodas 9347364


 
Tel. 8 686 51 111
Įm.kodas 193179274
LT92 7181 700000606152
Go to top
X

Right Click

No right click