Įspūdžiai iš kelionės po vienuolynus

Vilniaus krašto bajorų grupė vyko į dviejų dienų kelionę maršrutu: Vilnius - Dotnuva – Tytuvėnai – Palendrių vienuolynas – Šatrijos kalnas – Telšiai – Skuodas – Durbė – Liepoja – Papės kaimas – Vilnius.

Pirma diena ( 2010 m. gegužės 29 ). Puikios nuotaikos, pasiryžę patirti daug malonių įspūdžių, anksti ryte komfortabiliu autobusu, lydimi gidės Teodoros Dilkienės, išvykome iš Vilniaus.

Iš autostrados Vilnius – Kaunas, pasukame Dotnuvos link. Važiuojame per Žąslius, kurie yra svarbūs Lietuvos istorijai. Legenda pasakoja, kad Žąslių ežero krante buvo pastatytas stabas (koplytstulpis, o pastatė jį Romėnų kunigaikščio Palemono palikuonis kunigaikštis Kokovaitis savo motinos Pajautos atminimui. Kitas Palemono palikuonis Kernius pagal pagoniškus papročius buvo palaidotas ežero krante. Sudegintiems jo palaikams buvo supiltas piliakalnis. Žąsliai minimi nuo 1522 m., kada jie atiteko didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Žygimantui Augustui, o jis juos užrašė savo žmonai Barborai Radvilaitei.

Toliau iki Jonavos kelias vingiavo nuostabaus grožio Neries upės sleniu. Jį stebėjome pro automobilio langą. Daug sužinojome apie Neries upę. Jos grožį aprašė grafas Konstantinas Tiškevičius 1857 metais keliaudamas nuo pat upės aukštupio iki Kauno.

vien

Dotnuvos vienuolynas ir bažnyčiaVienuolyno koridoriujeLiturginiai rūbaiDotnuvos bažnyčios vidus

Pirmas sustojimas Dotnuvoje, kur 1701 - 1720 metais ( tiksli data nežinoma ) buvo pastatyti vienuolyno pastatai ir 1773 – 1809 metais - mūrinė bažnyčia. Rašoma, kad vienuolyne 1793 metais jau buvo įsteigtos trys mokyklos klasės, o XVIII a. paskutiniaisiais metais ir gimnazija. Statybas organizavo vienuoliai bernardinai (tuomet jų vienuolyne gyveno 20) įvairių aukotojų lėšomis. Kadangi Dotnuvos vienuoliai XIX amž. įsijungė į politinius judėjimus, tuometinė valdžia vienuolyną likvidavo. Tik 1990 metais Tėvas Stanislovas (Algirdas – Stanislovas Dobrovolskis) atkūrė kapucinų namus Dotnuvoje. Jų dėka, erdvūs vienuolyno pastatai vėl atgijo. Čia prieglobstį galėjo gauti ir pasauliečiai. Dažnai juose apsistodavo jaunimas, padėdavęs nudirbti įvairius darbus. Tėvas Stanislovas rinko Lietuvos buities rakandus, skulptūrėles, paveikslus, žvakides, katalikų dvasininkų liturginius drabužius ir kt. Vėliau, persikėlęs į Paberžę, daugumą eksponatų išsivežė su savimi. Šiuo metu, vienuolynas gerokai apleistas, reikalingas remonto, bet jame ir dabar gali laikinai apsistoti pasauliečiai. Apžiūrėjome liturginių rūbų muziejų, bažnyčią.

Tytuvėnai. Vilniaus didikas Andrius Valavičius su žmona Justina, 1609 metais nusipirko Tytuvėnų miestelį, šalia miestelio esantį dvarą ir persikelė į jį gyventi. Tytuvėnuose buvo maža medinė šv. Jurgio bažnytelė, kurioje netilpo parapijiečiai. Norėdamas prilygti Karoliui Chodkevičiui, kuris buvo pastatęs bažnyčią Kretingoje, Andrius Valavičius nusprendė pastatyti mūrinę nedidelę elegantišką bažnyčią ir prie jos vienuolyną, kuriame gyventų ne daugiau trylikos vienuolių. 1614 metais Trykšiuose pasirašomas fundacijos aktas. Tuo po fundacijos akto pasirašymo, pakviečiami čia apsigyventi ir bernardinų vienuoliai. Bet tų pačių metų rudenį Andrius Valavičius nuo podagros priepuolio mirė. Jis vaikų neturėjo, todėl jo turtas atiteko vienam iš trijų brolių Jeronimui, kuris tuo metu buvo žemaičių žemių seniūnas. Liko ir įsipareigojimai statyti naują bažnyčią. Numatyta bažnyčiai vieta vienuoliams nepatiko ir jie apsisprendė dėl statybos vietos tik po pasamdyto statybininko – mūrininko Tomo Kasparo pasakojimo, kad tame kalnelyje degusias žvakes vėjas neužpūsdavo. Vienuoliai tai palaikė kaip dievo ženklą. 1618 metais buvo padėtas kertinis akmuo. Bažnyčia statyta iki 1635 metų, vėlų rudenį buvo pašventinta ir pavadinta Mergelės Marijos angelų karalienės vardu. Vėliau pristatomas nuncijatas – vienuolių ugdymo mokykla, kiti ūkiniai pastatai, suformuojamas vidinis kiemelis.

Paminklinė lenta TytuvėnuoseTytuvėnų bažnyčios vidusKristaus kančios laiptų koplyčiaKristaus kančios koplyčios laiptai

Paskutinis statinys – Kristaus kančios laiptų koplyčia su trisdešimtimi laiptelių su juose įdėtomis relikvijomis. Jais meldžiantis, keliais lipama aukštyn, pabučiuojant relikvijas. Po 1863 metų sukilimo, vienuolynas uždarytas, vienuoliai perkelti į Kretingą. Bažnyčia tampa parapijine bažnyčia.Vienuolyno žemės išdalinamos rusų kolonijistams. Arkadineje galerijoje yra 39 stotys. 25 stotys tapytos, 14 lipdytų – dvigubas kryžiaus kelias (vienuolyno kalvarija). Tokio kito Lietuvoje nėra. Kiekvienoje stotyje yra po stiklu įdėtos relikvijos, atvežtos iš Jeruzalės XVIII amž. Bažnyčioje yra seni, unikalūs veikiantys vargonai. Ansamblis per 400 metų nei karto nedegė ir esminiai nenukentėjo. Dabar vienuolynas restauruojamas, jame likusi puiki sienų tapyba.

Palendrių vienuolynas. 1995 metais kardinolas Sladkevičius išduoda kanoninį leidimą Solesmės benediktinų abatijai (Prancūzijoje), steigti vienuolyną Kelmės parapijoje, Palendrės kaime. Pagal architektų iš Liono Jean Philipe Ricard, Thierry Rolland, Christian Valentinuzzi ir šiauliečio Dariaus Jokubausko projektą 1999 – 2001 metais statomas autentiškas benediktiniškos dvasios vienuolyno pastatas.

Paminklinė lenta TytuvėnuosePalendrių vienuolynasVienuolis pasakoja apie vienuolynąPalendrių bažnyčios vidus - mišios

2002 m. birželio 7 d. įvyko iškilminga vienuolyno bažnyčios konsekracija. Palendrių šv. Benedikto vienuolyne gyvena iki 12 vienuolių: prancūzai, amerikietis, lietuviai. Kasdien septyniskart per dieną giedamos liturginės valandos – grigališkasis choralas lotynų kalba. Savaitgaliais ir švenčių dienomis atvyksta maldininkai ir ekskursantai. Svečiai gali apsistoti vienuolyno viešbutėlyje „Aušros žvaigždė“, knygynėlyje nusipirkti liturginių reikmenų, spaudos. Mes dalyvavome trumpose mišiose - 15 minučių klausydami grigališkojo choralo. Vienas iš brolių trumpai papasakojo apie benediktinus, vienuolyną.

Važiuojame pro Šaukėnus iki Šatrijos kalno, dėl laiko stokos neužvažiuodami apžiūrėti dvaro. Į kalną (228 m.) užkopiame ne visi, nes kai kuriems „pakerta“ kojas. Pasakojimai apie kalne siaučiančias raganaites dalinai pasitvirtina, nes dvi bajorės raganaičių buvo paklaidintos, bet sėkmingai mūsų išgelbėtos.

Aplankome netoli Telšių ęsančią Rainių kančių koplyčią, kuri pastatyta atminti 1941 m. birželio 24 – 25 d. Raudonosios armijos žiauriai nukankintiems 73 intelektualams.

Rainių kančių koplyčiaŽemaičiai sutinka su duona ir sūriuRainių kančių koplyčios vidus

Prie šios koplyčios su duona ir dideliu sūriu mus sutiko LBKS padalinio Žemaičių bajorų draugijos vadas Kazys Stanevičius ir kiti draugijos nariai. Pietaujame viloje šalia Telšių, vaišinames žemaitiškais valgiais.

Telšių centreŽydelio nosisTelšių katedros vidusPrie Durbės pilies griuvėsių

Po pietų vykstame į Telšių Alkos muziejų, klausome labai įdomaus gido pasakojimo apie Telšių miesto istoriją, su jo ir apylinkių raidos legendomis, apžiūrime įdomią Žemaitijos istorijos ir meno ekspoziciją. Po to, Telšių linksmuolio gido vedami, susipažįstame su Telšių miesto architektūra ir kitomis įžymybėmis. Prie buvusios sinagogos sienos patriname žydelio nosį, kuri, kaip sako, kiekvienam patrynusiam užtikrina finansinę sėkmę. Katedra jau uždaryta, todėl galime ją apžiūrėti iš išorės, bet kitą rytą, susitarę su vairuotojais, prieš pusryčius norintieji važiavo ir apžiūrėjo Telšių katedros vidų ir orginalias jos duris.

Grįžtame į vilą, kurioje su telšiečiais vakarojame, vaišinamės alumi ir suneštiniais valgiais. Nakvojame ir pusryčiaujame viloje.

Antra diena ( gegužės 30 ) - kelionė tęsiasi Latvijos link. Atvažiuojame į mažiausią Latvijos miestelį Durbę, esantį Kurzemės pietuose, minimą nuo 1230 metų, kada buvo krikštijami kuršiai. Teutonų ordinas, norėdams užkariauti Žemaitiją, 1260 metais, surinkęs kariuomenę, vadovaujant Livonijos magistro Burkhardo von Humhauseno ir Prūsijos maršalo Henriko Botelio, su Danijos ir Švedijos daliniais ir 200 riterių, žygiavo Žemaitijos link. Žemaičiai įsiveržė į kuršių žemę ir todėl vokiečiai turėjo grįžti atgal. Vokiečių kariuomenė ir žemaičių kariuomenė, vadovaujama kunigaikščio Treniotos, susikovė prie Durbės ežero. Kuršiai, buvę su vokiečiais, nuo jų pasitraukė ir vokiečius puolė iš užnugario. Vokiečių kariuomenė buvo sutriuškinta. Žuvo 150 vokiečių riterių ir jų komtūras. Po mūšio žemaičių kariuomenė atsitraukė į Lietuvą. Tas daugeliui metų apsaugojo Lietuvą nuo Livonijos ordino ir sudarė galimybę sustiprėti Lietuvos valstybei. Durbėje buvusi Livonijos ordino pilis pirmąkart minima 1287 metais. Sugriauta 1701 metais švedų kariuomenės Šiaurės karo metu ir daugiau neatstatyta.

Liepoja. Vietinės gidės vedami, pėsčiomis ir autobusu, apžiūrime pramoninį ir uosto rajonus, praeiname promenada, sužinome miesto istoriją. Po to apvažiuojame Liepojos miesto kurortinę dalį, pasivaikštome po parką, paplūdimį ir gėrimes tokia pat kaip ir Lietuvoje Baltijos jūra.

Vykstame Baltijos pakrantės keliu į gamtos muziejų Papėje, kuriame ištisus metus atvirame lauke laikomi laukiniai arkliai, karvės ir buivolai. Per ganyklas takeliu nueiname iki pelkėtos Papės ežero pakrantės, kurioje peri ir gyvena įvairūs paukščiai, nors pavyksta pamatyti tik kelias skrendančias, klykiančias gerves.
Pilni įspūdžių, pavargę, vidurnaktį grižtame į Vilnių.


Aprašė doc. Jurgis Pleskačiauskas, h. Naktikovas (Ślepowron)
Nuotraukos Enrikos Musteikytės ir Jurgio Pleskačiausko