Šiais, jubiliejiniais metais, minint Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos 30-metį, visuose renginiuose jaučiama pakili dvasia. Ji lydėjo ir vienos svarbiausios metų šventės, Bajorystės pripažinimo aktų įteikimo iškilmių, metu. Iškilmės tradiciškai surengtos liepos 6 dieną Vilniuje.

Iš Lietuvos ir rusėnų valdovo Gedimino pasiuntinio Lesės pareiškimo 1326 metų kovo 2 dieną:

„Aš esu įpareigotas pareikšti savo valdovo Gedimino, lietuvių karaliaus, vardu, jog mano valdovas, su visais savo pavaldiniais, su jam paklūstančiais ir su norinčiais prisijungti prie jo prižada tvirtai laikytis taikos, kuri buvo neseniai sudaryta tarp krikščionių ir mūsų, lietuvių, jei tik nebus priverstas neišvengiamo reikalo gintis nuo savo priešų užpuolimų, nes jie visiškai nesistengia laikytis nuostatų kaip tik tos taikos, kurią patvirtino pats viešpats popiežius.“

Šiemet balandžio 23-ąją sukanka trisdešimt metų, kai įkurta Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga (toliau – LBKS). Šiai sukakčiai paminėti Lietuvoje, sąjungos kraštuose, organizuojami renginiai, skirti prisiminti ir įprasminti trijų dešimtmečių LBKS veiklą, jau palikusią ir nuolat paliekančią pėdsaką Lietuvos istorijoje ir prisidedančią prie jos išsaugojimo.

Simboliška, kad š. m. balandžio 20 dieną Tauragės krašto bajorai, bendradarbiaudami su regioninio padalinio miškininkais, pakvietė ir sutelkė LBKS bajorus į ąžuolų giraitės sodinimą Pagramančio regioniniame parke. Šią dieną Lietuvoje kiekvienais metais tradiciškai švenčiamas ir miškasodis, kai valstybinių miškų urėdijose sodinami medžiai.

LBKS bajorai, regioninio padalinio miškininkai, Paulinos Šliogerytės nuotr.

Istorikė, prof. dr. Jūratė Kiaupienė

Iš knygos „Tarpukario bajorai fotografijose“, sudarytojai Kazys Mackevičius, Rimas Vilavičius, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008, p. 15-22

Iš mums šiandieną atrodančių senų nuotraukų žvelgiančius bajorus, gyvenusius Vilniuje ir jo apylinkėse XX a. pirmoje pusėje, nuo bajorų luomo viešpatavimo laikų skiria keli šimtmečiai. Per juos pasikeitė pasaulis, jame atsirado visai kitokia Lietuva ir jos visuomenė, kito ir tebekinta bendrijos, kuri tapatinasi su Lietuva, narių individualusis ir kolektyvinis mentalitetas. Todėl pravartu nors trumpai prisiminti tos bendrijos kitimo ir jos siekių raidą, pasitelkus istorinę atmintį, kuri yra kultūrinis, dvasinis ryšys, susiejantis tautos praeitį su dabartimi. Tauta gyva, kol gyva jos istorinė atmintis, kol yra žmonių, suprantančių joje užkoduotas, tam tikromis simbolinėmis figūromis pavirtusias, bet atpažįstamas vertybines nuostatas, įkūnytas per amžius kurtuose pasakojimuose, dainose, tekstuose, daiktuose, aprangoje. Šiame sudėtingame šimtmečius trukusiame tautos kolektyvinės kūrybos procese Lietuvos bajorija paliko savuosius pėdsakus.