Apie šventę
Jõninės, Kùpolės, Rãsos, vasaros saulėgrįžos šventė. Švenčiama birželio 24 dieną.
Per Jonines nuo seno ypatingas dėmesys buvo skiriamas vandeniui. Tikėta, kad kuo didesnė rasa šventės rytą, tuo derlius bus gausesnis, o prieš Saulei tekant ji turinti gydomųjų galių.
Viena svarbiausių senųjų apeigų buvo kupoliavimas – žolynų rinkimas (iš septynių arba devynių laukų). Tikėta surinktų žolynų gydomąja ir magiškąja galia.
Merginos iš surinktų žolynų (baltųjų ir raudonųjų dobilų, ramunių, rugiagėlių, rūtų) pynėsi dažniausiai du vainikėlius (be siūlo): vienu puošė sau galvą, kitu būrėsi – mėtė sau per galvą į beržą ar gluosnį, vildamosi sužinoti, po kelerių metų (iš kelinto karto užsikabins ant medžio šakos) ištekėsiančios, plukdė vandeniu (jei vainikai susilies ir nebeišsiskirs – kitais metais ištekės). Grįžusios namo vainikėlius į trobą mesdavo pro langą arba sau per galvą, laikydavo visus metus kaip sveikatos ir laimės simbolį. Vyrai Joninių išvakarėse apeidavo ir apžiūrėdavo laukus.
Šventės svarbiausi simboliai – Saulė (jai dėkojama už šviesą ir šilumą, prašoma jos palankumo) ir ugnis (švenčiama lauke, prie laužo). Laužas dažniausiai kuriamas apylinkės aukščiausioje vietoje.
Laužą įžiebdavo titnagu įskelta ugnimi; ji laikyta nepaprasta, galinčia apsaugoti nuo ligų ir nelaimių. Į laužą mesdavo išrautų piktžolių tikėdami jas sunyksiant. Jaunimas prie laužų dainavo, ėjo ratelius, poromis šokinėjo per ugnį. Tikėta, jei mergina ir vaikinas peršoka laužą susikibę rankomis – jų laukiančios vestuvės.
Priešaušriu šventa laužo ugnis, lydima dainų ir laigymų, iškilmingai buvo nešama į namus užgesusiems namų židiniams vėl įkurti. Šventos ugnies būtinai nešėsi jaunavedžiai, kad šeimos gyvenimas būtų taikus ir laimingas.
Vidurnaktį ieškota pražystančio paparčio žiedo – Perkūno ugnies. Tikėta, kad jį radęs taps visažiniu. Daugybės šių Joninių papročių dar buvo laikomasi iki 20 a. vidurio.
Nuo 20 a. 6 dešimtmečio Joninių papročiai kito – jų išvakarėse vyrai atnešdavo ąžuolo šakelių, iš kurių moterys pindavo girliandas ir jomis puošdavo varduvininko (Jono, Jonės, Janinos) namų durų staktą ar sodybos kiemo vartus. Pasveikinti stengtasi vardadienio išvakarėse, paslapčia (naktį), bet varduvininkas iš netyčių užtikęs sveikintojus tradiciškai vaišindavo alumi, sūriu, pyragu.
20 a. 7–8 dešimtmetyje imta rengti Joninių šventes Rambyne, Kernavėje ir kitose vietose, į kurias važiuodavo žmonės iš įvairių Lietuvos vietų; vyksta koncertai, žaidimai, gegužinės, ieškoma paparčio žiedo.
Nuo 2004 Joninės Lietuvoje – valstybinė šventė.
Populiari Joninių – Rasų daina Kupolio rože, kupolijyte
Pritarinys:
Kupolio rože, kupolijyte.
Rinkinys:
Kupolio rože, kupolijyte
Kupolio rože, o kur buvai, Jonai?
Kupolio rože, o kur užtrukai?
Kupolio rože, rugelių lauke.
Kupolio rože, o ką dirbai, Jonai?
Kupolio rože, kupolius roviau.
Kupolio rože, o kur buvai, Jonai?
Kupolio rože, turgely buvau.
Kupolio rože, o ką pirkai, Jonai?
Kupolio rože, dūdelę, ponai.
Kupolio rože, padūduok, Jonai.
Kupolio rože, nemoku, ponai.
*** Slaviūno dainyne SlS II-547
Pavyzdys, nuoroda YOUTUBE – Kupole rože, kupolyte
Pagal vle.lt, zemuogiupievele.org parengė Nijolė Jačėnienė, h. Raktas