Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos renginys – dalyvavo Vilniaus ir Kauno kraštų bajorai, organizatorė LBKS vado pavaduotoja kultūrai Aelita Bielinytė, 2023 m. liepos 29 d.

 „Istorijos iš nuskendusio Nemuno slėnio“ – tai netradicinė kelionė į nuskendusį Nemuno slėnį. „Samylų pusiasalyje“ prie Kauno marių, kur dar gyvena dugniečiai, kur tebeskamba jų dainos (2009 m. jos buvo įtrauktos į Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą). 

Vilniaus krašto bajorų grupė vyko į dviejų dienų kelionę maršrutu: Vilnius - Dotnuva – Tytuvėnai – Palendrių vienuolynas – Šatrijos kalnas – Telšiai – Skuodas – Durbė – Liepoja – Papės kaimas – Vilnius.

Pirma diena ( 2010 m. gegužės 29 ). Puikios nuotaikos, pasiryžę patirti daug malonių įspūdžių, anksti ryte komfortabiliu autobusu, lydimi gidės Teodoros Dilkienės, išvykome iš Vilniaus.

Iš autostrados Vilnius – Kaunas, pasukame Dotnuvos link. Važiuojame per Žąslius, kurie yra svarbūs Lietuvos istorijai. Legenda pasakoja, kad Žąslių ežero krante buvo pastatytas stabas (koplytstulpis, o pastatė jį Romėnų kunigaikščio Palemono palikuonis kunigaikštis Kokovaitis savo motinos Pajautos atminimui. Kitas Palemono palikuonis Kernius pagal pagoniškus papročius buvo palaidotas ežero krante. Sudegintiems jo palaikams buvo supiltas piliakalnis. Žąsliai minimi nuo 1522 m., kada jie atiteko didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Žygimantui Augustui, o jis juos užrašė savo žmonai Barborai Radvilaitei.

Toliau iki Jonavos kelias vingiavo nuostabaus grožio Neries upės sleniu. Jį stebėjome pro automobilio langą. Daug sužinojome apie Neries upę. Jos grožį aprašė grafas Konstantinas Tiškevičius 1857 metais keliaudamas nuo pat upės aukštupio iki Kauno.

Pirmas sustojimas Dotnuvoje, kur 1701 - 1720 metais ( tiksli data nežinoma ) buvo pastatyti vienuolyno pastatai ir 1773 – 1809 metais - mūrinė bažnyčia. Rašoma, kad vienuolyne 1793 metais jau buvo įsteigtos trys mokyklos klasės, o XVIII a. paskutiniaisiais metais ir gimnazija. Statybas organizavo vienuoliai bernardinai (tuomet jų vienuolyne gyveno 20) įvairių aukotojų lėšomis. Kadangi Dotnuvos vienuoliai XIX amž. įsijungė į politinius judėjimus, tuometinė valdžia vienuolyną likvidavo. Tik 1990 metais Tėvas Stanislovas (Algirdas – Stanislovas Dobrovolskis) atkūrė kapucinų namus Dotnuvoje. Jų dėka, erdvūs vienuolyno pastatai vėl atgijo. Čia prieglobstį galėjo gauti ir pasauliečiai. Dažnai juose apsistodavo jaunimas, padėdavęs nudirbti įvairius darbus. Tėvas Stanislovas rinko Lietuvos buities rakandus, skulptūrėles, paveikslus, žvakides, katalikų dvasininkų liturginius drabužius ir kt. Vėliau, persikėlęs į Paberžę, daugumą eksponatų išsivežė su savimi. Šiuo metu, vienuolynas gerokai apleistas, reikalingas remonto, bet jame ir dabar gali laikinai apsistoti pasauliečiai. Apžiūrėjome liturginių rūbų muziejų, bažnyčią.

Šviesų gražų 2007 m. gegužės 19 d. rytą pilnutėlis autobusas LBKS narių, ištroškusių įspūdžių, išsiruošė į kelionę po Panemunės Pilis. Nors mūsų lankymo objektai pagal seną tradiciją vadinami pilimis, iš tikrųjų dauguma jų - rūmai.

Pravažiuojame Vievį, kuris ilgą laiką priklausė kunigaikščiams Oginskiams, - apie 1600 m. jie pastatė unitų bažnyčią ir vienuolyną. Gyvena 7 tūkst. gyventojų.
Žiežmariai, pirmą kartą minimi 1348 m., kai kun. Algirdas sumušė kryžiuočius prie Strėvos intako Žiežmarių upelės, nuo jos ir pavadinimą įgavę. XV a. Žiežmariai - jau miestas.

Pirmas mūsų sustojimas Raudondvaryje. Miestelio pavadinimas kilo nuo raudonų stogų arba Raudono dvaro, vėliau sujungiant žodžius. Juos valdė Radvilai, Zabielos, Tiškevičiai. Rūmai buvo pastatyti renesanso stiliuje, vėliau įgavo neogotikos bruožų. Smarkiai apdegė 1831 m. sukilimo metu. 1834-40 m. grafai Tiškevičiai juos atstatė ir rekonstravo, centrinei daliai pristatydami trečią aukštą - mezoniną, o gynybiniam bokštui - trečią ir ketvirtą aukštus.

Seredžius. Vietovės kalnuotos, žemutinėje terasoje gyveno žvejai, - aukštutinėje pirkliai. Šv. Jono krikštytojo bažnyčia. Grožimės apylinkėmis nuo Seredžiaus arba kitaip vadinamo Palemono kalno. Anksčiau kalnas buvo vadinamas Pieštvės, nes stovėjo Pieštvės pilis.

2013 m. spalio 5 d.

Anksti ryte, ištroškę naujos kelionės įspūdžių, paliekame Vilnių. Prisijungia panevežėčiai atvažiavę mūsų autobusu, vairuotojai malonūs, įlipa šiek tiek išsigandusi gidė, - gal bajorų bijo, o gal truputį sutrikusi, nes paprašyta lydėti mus paskutinėmis dienomis. Susipažįstame - Rūta Juodagalvienė, - netikėtai pakeitė susirgusį numatytą gidą. Autobuse 46 turistai: po 3 iš Panevėžio ir Klaipėdos kraštų, 7 iš Kauno, kiti - vilniečiai.

     Prasideda Rūdiniai kalnai, iki Čekijos 80 km. Kažkur pakelyje paimame mus laukiančią LBKS ambasadorę Lenkijoje Iloną Sapinską. Nakvojame švariame ir šiltame viešbutuke Prahos priemiestyje.Gerokai užtrūkę praeitą dieną Varšuvos kamščiuose, antrąją kelionės dieną, spalio 6d., skubame pasivyti laiką. Gavę sausą viešbučio davinį, sutaupome vieną valandą. Mus pasitinka gana šaltas (+4^oC) Prahos rytas, pusryčiaujame autobuse, prieš mus vėl ilgas kelias - 800 km iki viešbučio Milane, o iki Lugano ežero, kuriame numatyta plaukioti laivu, - 760 km.