Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos renginys – dalyvavo Vilniaus ir Kauno kraštų bajorai, organizatorė LBKS vado pavaduotoja kultūrai Aelita Bielinytė, 2023 m. liepos 29 d.
„Istorijos iš nuskendusio Nemuno slėnio“ – tai netradicinė kelionė į nuskendusį Nemuno slėnį. „Samylų pusiasalyje“ prie Kauno marių, kur dar gyvena dugniečiai, kur tebeskamba jų dainos (2009 m. jos buvo įtrauktos į Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą).
Ekskursijos pradžioje įvyko teatralizuota romantiška viešnagė garsiojo gamtininko Tado Ivanausko rankomis sukurtoje sodyboje, visai šalia Kauno – Obelynėje. Šimtamečių obelų pavėsyje jaukus ir žaismingas namas dar nepamiršo svetingų šeimininkų – Tado ir jo žmonos Honoratos.
Ant Nemuno kranto įkurta sodyba garsėjo kaip mokslo ir kultūros centras ne tik dėl turtingos parko augalų kolekcijos, bet ir dėl svečių, kurie čia lankydavosi. O kas geriau, jei ne tarpukario Lietuvos ponia Adelė iš Laikinosios sostinės (ekskursijų vadovė, gidė Lina Čekanauskienė), pažinojusi bene visus to meto inteligentus, nuo rašytojų iki mokslininkų, gali papasakoti apie savo amžininkus.
Vaikščiodami su p. Adele po Obelynės dendrologinį parką, pasigrožėjome čia augančiais medžiais ir krūmais. Radome Lietuvoje storiausią ginkmedį, didžiąją tują, kanadinę cūgą, juodają ir geltonąją pušį ir kt. ...
Profesoriaus Tado Ivanausko pastangomis Obelynėje sukaupta viena turtingiausių šalies dendrologinių kolekcijų, kurią sudaro apie 250 – 300 rūšių, formų medžių ir krūmų. Parko puošmena – vieni iš seniausių planetos medžių – dviskiautis ginkmedis ir metasekvoja. Taip pat parke medžių paunksmėje po atviru dangumi vyko Nacionalinės premijos laureato Leono Striogos darbų paroda.
Tarp obelų ant žalios pievos prie gražiai serviruotų „NeRestorano“ staliukų ragavome kepto obuolio pyrago su kava ar arbata ir klausėmės p. Adelės pasakojimų.
Viešnagės pabaigoje p. Adelė paėmė armoniką ir išdalinusi mums tarpukario dainos tekstą akomponavo, o mes visi su daina užbaigėme nuostabią ekskursiją po Obelynę.
Kelionės metu įvairiais būdais (laivu ir autobusu) aplankėme užlietas Nemuno kairiojo kranto gyvenvietes – buvusius Pakalniškius, Raguolius (dab. Girionys), Žiegždrius, Laumėnus.
Nuo Pakalniškių piliakalnio grožėjomės Pažaislio vienuolyno ansambliu, Raguoliuose vaikščiojome peizažinio stiliaus parku, Žiegždriuose apžiūrėjome įstabią atodangą, užsakytu laivu nuplaukėme prie Laumėnų, ties Pažaisliui vardą davusios Žaisos (upelio) įlankos, kur marių vandenyse nuskendo paskutinis sausumos lopinėlis …
Apsilankėme ir Samyluose, kur jau ne vieneri metai sėkmingai gaivinama nugrimzdusių kaimų atmintis, apžiūrėjome iš marių dugno „brendančias“ medžio skulptūras, užsukome į netoliese esančią Šlienavos bažnyčią, kurios statybai buvo panaudoti užlieto Kampiškių kaimo bažnyčios rąstai ir varpinė, o didysis altorius perkeltas iš Kaune sovietų tuo metu uždaromos Įgulos bažnyčios (Soboro).
Aelita Bielinytė, LBKS vado pavaduotoja kultūrai
