Gediminas Žoromskis
Dienraščio „Draugas“ (JAV) šeštadieninis meno, literatūros, mokslo priedas „Kultūra“, 2025 m. sausio 4 d.
Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga (LBKS) šiemet mini atkūrimo 30-ąsias metines. Dabar Sąjungoje – per 4600 legitimuotų Lietuvos bajorų iš daugiau kaip 600 bajoriškų giminių. Ji – tarpukaryje veikusios ir sovietmečiu uždraustos Lietuvos bajorų draugijos, savo veiklą pradėjusios 1928 m. vasario 16 d., tiesioginė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) bajoriškų kultūros vertybių ir tradicijų puoselėtoja.
Jubiliejinis ir tik ką pasirodęs istorijos ir kultūros žurnalo „Lietuvos bajoras“ numeris, – 30-tasis. Pavartykime jo puslapius. Lietuvai svarbių sukakčių ir įvykių sąraše, kurį LR Seimas sudarė 2024 metams, pirmuoju pažymėtas LDK didikų Pacų vardas, visų pirma, didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Paco 400-osios gimimo metinės. Ta proga – ilgamečio (nuo 2005-ųjų) žurnalo vyriausiojo redaktoriaus Leono Peleckio-Kaktavičiaus prisiminimų žodžiai šiai lietuvių kilmės didikų giminei. Čia be kita ko akcentuojama, kad grafų Pacų (h. Gozdawa) giminės atstovai dalyvavo svarbiausiuose istoriniuose įvykiuose, buvo aktyvūs sukilimuose prieš caro valdžią, per tai praradę dvarus ir turtus. Šiandien priskaičiuojama arti šimto giminės atstovų Lietuvoje, dar daugiau – Lenkijoje, Ukrainoje, JAV, Kanadoje. Vienas iš palikuonių buvo asmeninis Napoleono patarėjas, dalyvavęs žygyje prieš Rusijos carą. Iš Pacų giminės kilęs ir žymus tarpukario teisininkas prof. Mykolas Riomeris. LBKS Vilniaus 700 metų sukakties proga Valdovų rūmų muziejui padovanojo prof. Konstantino Bogdano sukurtą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino skulptūrą. Skulptūra, kurią iš bronzos nuliejo skulptorius Rimantas Keturka, pastatyta simbolinėje muziejaus vietoje – archeologų atkastame ir lankytojams eksponuojamame Gedimino pilies bokšte.
„Aktualijų“ rubrikoje publikuojamame straipsnyje pasakojama, kad K. Bogdanas Gediminą vaizduojančią skulptūrą pradėjo kurti dar pokario metais, tačiau tada cenzūra nepritarė projektui. Šiandien eksponuojamas darbas sukurtas jau žlungant Sovietų Sąjungai. Profesoriaus šeimai sutikus, Sąjunga inicijavo skulptūros nuliejimą iš bronzos, projektą parėmė per 60 bajorų ir jų šeimų narių. Pasak LBKS vado Perlio Vaisietos, „Gediminas tarsi parjojo namo, kad rašytų laiškus, o mus pasiektų jo žodis iš praeities.“ „Lietuvos heraldikos tradicija – nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvade“, – informuoja žurnalas. Šiemet Sąvadą papildė 11 naujų kultūros tapatybę atspindinčių reiškinių, jų saugotojams Vilniaus Rotušėje įteikti sertifikatai. Kaip pažymima straipsnyje, šiuo metu heraldinė praktika patiria renesansą – Lietuvos heraldikos tradiciją plėtoja mokslininkai, tyrėjai. Tarp tradicijos teikėjų ir saugotojų – ir LBKS. Nors LBKS vado pavaduotojos Nijolės Jačėnienės straipsnis „Bajorai Gegužinėje“ pradėtas liūdna gaida – „išvakarėse mirė visų gerbiamas ir mylimas Vilniaus bajorų Garbės vadas Kazimieras Mackevičius“, tačiau renginio programa vyko pagal iš anksto numatytą planą, šešias valandas trukusi šventė prabėgo kaip viena minutė. Anot pagrindinės vakaro organizatorės Rugilės Grendaitės, „toks ir buvo tikslas – dovanoti renginį, kuriuo stiprintume kultūra besirūpinančią bendruomenę.“ Jo metu gražiai pagerbtas ir šviesios atminties K. Mackevičius, norėjęs dalyvauti ir laukęs parodos „Tarpukario bajorai“ pristatymo Gegužinėje. Balandžio 20-ąją Tauragės krašto bajorai, bendradarbiaudami su miškininkais, pakvietė visos Lietuvos bajorus į ąžuolų giraitės sodinimą regioniniame parke. Kvietimas neatsitiktinis – skirtas LBKS 30-mečiui. Apie tai pasakoja LBKS senatorė Enrika Musteikytė. 5000 sodinukų pasodinti 1,8 ha ploto augimvietėje. „Smagu bus po metų kitų atvažiuoti, pabūti ir pasivaikščioti po savo – Lietuvos bajorų – sodintą ąžuolų giraitę.“
„Aktualijų“ rubrikoje – ir pasakojimas apie Bajorystės pripažinimo aktų įteikimo iškilmes liepos 6-ąją bei LBKS vado kalba. O birželio 12 d. Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje vyko šventinis renginys, skirtas Lietuvos heraldikos tradicijos įtraukimui į nematerialaus kultūros paveldo sąvadą. Į dešimt „Lietuvos bajoro“ anketos klausimų šįkart atsako LBKS signataras, Garbės bajoras, architektas, urbanistas, originalių knygų autorius, prof. habil. dr. Jurgis Vanagas. Čia ir netikėtas prisipažinimas: „Sakoma, kad su nugyventais metais žmogui būdinga prisiminimais atsigręžti į jaunystę, laimės valandas, džiaugsmo įvykius, į nerealizuotas svajones ir progas. Daug ką nustebinę posūkiai iš urbanistikos į „lengvesnio“ turinio tematiką – istorinę, memuarinę, biografinę, tikriausiai ir yra kaip tik tokios „sugrįžtuvės“. Juk mokykloje ir mokytojai, ir bendramoksliai man pranašavo literato, žurnalisto kelią. Ant stalo – pradėtas naujos knygos rankraštis.“
Baro konfederacija – Lietuvos ir Lenki jos didikų katalikų grupuotės sąjunga, sudaryta 1768 m. Tuomet prasidėjusios kovos buvo pirmasis Lenkijos ir Lietuvos išsivadavimo iš Rusijos imperijos priespaudos bandymas. Baro konfederacija įkvėpė kūrybai rašytojus ir poetus romantikus Adomą Mickevičių, Julijų Slovackį, Žygimantą Krasinskį. O mūsų krašte tiems įvykiams atminti pastatytos koplytėlės Žeimiuose, Normainių 2 (Naujokų) dvarų žemėse ir Ukmergės rajone, Vepriuose. K. Mackevičiaus straipsnis „Trys Baro konfederacijos atminimo paminklai“ supažindina su paminklais, pateikia informaciją apie užrašus ant jų, istorinę, kultūrinę miestelių, kuriuose jie buvo statomi, aplinką. Pastaraisiais dešimtmečiais Valdovų rūmų muziejuje vykę archeologinių radinių tyrimai leido daugiau pažinti Gotikos epochą – jos interjerą, puošybos detales, susiformavusį stilių. Apie pirmąjį Europos dailės ir architektūros stilių, palikusį ryškius pėdsakus Lietuvos kultūros ir meno pavelde, pasakojama viename iš rubrikos „Istorinės atminties lobynai“ straipsnių. Čia ir informacija apie dosnią mecenato dr. Prano Kiznio dovaną Valdovų rūmų muziejui – šešis labai vertingus XV–XVII a. Vakarų Europos dailės darbus. Jauniausiojo Žygimanto Augusto sesuo Kotryna buvo viena geidžiamiausių nuotakų mūsų istorijoje . Ir nors dėl jos rankos plėšėsi net keli įtakingi to meto Europos valdovai, savojo jaunikio ji laukė beveik 20 metų. Kai iki 36-ojo gimtadienio buvo likusios kelios savaitės, Vilniaus katedroje susituokė su 11 metų jaunesniu Švedijos princu ir Suomijos kunigaikščiu Jonu III Vaza. Šių karališkų vestuvių 461- ųjų metinių proga Valdovų rūmų muziejus pakvietė į patyriminį renginį „Karališkos Kotrynos Jogailaitės vestuvės: tada ir dabar“. Jame dalyvavę įvairių sričių kūrėjai, pasitelkę šokį, muziką, dokumentiką, interaktyvų knygų skaitymą ir diskusiją, susirinkusiai publikai perteikė, kuo šios moters gyvenimas įdomus šiuolaikiniam žmogui. Apie tai – pasakojimas rubrikoje „Menas ir istorija“. O koncerte, skirtame Šv. Cecilijai, dalyvavo ir profesionalai, ir vaikai. Apie penkerių metų gimtadienį švenčiančią Šv. Cecilijos festivalio muzikos studiją – pokalbis su pirmosios Lietuvoje senosios muzikos studijos vaikams įkūrėja Beatriče Baltrušaityte. Čia ir pasakojimas apie didelio pasisekimo sulaukusią restauratorės ir dailininkės Aelitos Bielinytės darbų parodą „Dvarų architektūrinė keramika“. „Istorijai ir šiandienai“ skirti net keturi tekstai. Dr. Algimantas Bučys praėjusiame numeryje suintrigavo žurnalo skaitytojus, klausdamas, kodėl Lietuvos karalių negalime vadinti didžiaisiais kunigaikščiais. Straipsnio pabaiga – su nemažesne intriga. Monikos Petrulienės straipsnis „7000 žingsnių per 700 metų istoriją“ skirtas 2023-ųjų Metų muziejininkei Lirijai Steponavičienei. Anot autorės, gidus ir edukatorius dar būtų galima pavadinti „žingsnių“ kolekcininkais. Lankytojai, atvykę susipažinti su nuolatinėmis ekspozicijomis ir laikinosiomis parodomis, per sales vidutiniškai nupėdina apie 7000 žingsnių, o gidams šį atstumą per dieną tenka įveikti ir po kelis kartus. Valdovų rūmų darbuotojai, išrinkę LirijąMetų muziejininke, teigia, kad atsakinga,rūpestinga kolegė neskaičiuoja darbo valandų ir visada pasirengusi padėti kitiems, o laisvą akimirką jos juokas ir gera nuotaika užpildo muziejaus erdves. Straipsnio „Bajorai ir medžioklė“ autorius Žilvinas Jonas Giedraitis visų pirma prisimena Lietuvos-Lenkijos kunigaikštį Karolį Mikalojų Radvilą – pačią iškiliausią tarpukario asmenybę medžiotojų pasaulyje, į kurio rengiamas medžiokles rinkosi to meto Europos elitas. Jo medžioklės valdos buvo didžiausios Europoje. Tiesa, praūžus Pirmajam pasauliniam karui, žvėrių gausa Polesės giriose buvo smarkiai apnykusi. Tai ypač pakenkė briedžių populiacijai. Šių girių gigantų buvo likę tik tiek, kad juos buvo įmanoma ant rankos pirštų suskaičiuoti. Kunigaikštis įvedė labai griežtą tvarką, kad briedžiai, kurie savo esybe kažkuo priminė patį kunigaikštį, turėtų geriausias sąlygas gyventi ir daugintis. Jis dienų dienas praleisdavo miškuose stebėdamas ir skaičiuodamas briedžius. Šie žvėrys buvo tarsi jo vaikai. Nenuostabu, kad jau 1937 m. K. M. Radvilos valdomuose plotuose jų buvo apie 700, kai visoje Lenki joje tik 1 100. Straipsnyje minimas ir grafas Eugenijus Dimša, organizuodavęs medžiokles per Žalgirio mūšio metines, kurioms ilgainiui prigijo pavadinimas „Griunvaldinės“. Šių metų liepos 27 d. po daugelio me tų pertraukos suorganizuota pirmoji bajoriškoji „Griunvaldinė“, kurioje dalyvavo 5 Lietuvos bajorai. Parfumerijos istorikė Eglė Bertašienė pasakoja, kuo kvepėjo valdovai ir didikai, taip pat jų rezidencijos Renesanso epochoje. Publikacija pavadinta „Kažin ar šiandien mus sužavėtų specialiai Barborai Radvilaitei kurti kvepalai“. VU prof. dr. Ritos Reginos Trimonienės tyrinėjimai skirti Lietuvoje mažai žinomai didikų Šverinų giminei, kurios istorija ir sąsajos su LDK labai įspūdingos. „Literatūros ir meno“ puslapiai šįkart skirti praėjusiais metais mus palikusiems talentingiems kūrėjams – Garbės bajorei Daliai Teišerskytei („Danguj pražydo baltos chrizantemos“) ir Gulbės berbo bajorui Mindaugui Peleckiui („Neliūdėk – miršta tik iliuzijos, o mes visi – nemirtingi“). Čia ir Ginos Viliūnės ištrauka iš rašomo romano apie Joniškį bei pasakojimas apie išskirtinę parodą Mykolo Oginskio rūmuose. Garbinga LDK giminė Gruževskiai iškilo XVII a. Jos atstovai įsitvirtino Žemaitijoje – Kelmės dvarą valdė daugiau nei 350 metų. Iš lokalaus valdytojo pakilę į politinį elitą, daug nuveikė šalies švietimo, karybos srityse, puoselėjo krikščioniškas vertybes. Straipsnyje „Gruževskiai“ – daug įdomaus apie giminės pirmtakus, pasiekimus, įsitvirtinimus didikų elite, įsitraukimą į nepriklausomos valstybės kūrimo veiklas, sovietinę okupaciją, galutinai sužlugdžiusią ilgą laiką klestėjusios LDK giminės istoriją, pasitraukimą iš Lietuvos ir likimus. Rubrika „Vienos giminės pėdsakais“ baigia Virgilijaus Lukošiaus pasakojimą apie senąją Žemaitijos bajorų Druktenių giminę. „Atgarsiai“ pasakoja apie Baltijos valstybių laisvės simbolius 1918–1940 metais, pažymi bajoro Jono Butkevičiaus – mokslininko, pedagogo, menininko, keliautojo – 75-tį, pristato interaktyvią parodą „Sukilusieji 1863–1864 m.“ „Kronikos“ puslapius parengė LBKS vado pavaduotoja Nijolė Jačėnienė. Naujausioji informacija skirta rugsėjo 14 d. Gelgaudiškio dvare (Šakių r.) įvykusiai LBKS 30-mečio šventei. Renginyje dalyvavo bajorai iš visų Sąjungos kraštų, iš viso per 170 svečių.
Penkiose menėse eksponuoti bajorų menininkų kūriniai ir autorinės knygos, solidžiai pristatyta LBKS istorija. Atskirame stende buvo galimybė pamatyti unikalią kolekciją – žurnalo „Lietuvos bajoras“ leidinių komplektą nuo pirmojo kuklaus nespalvoto numerio iki šiandieninių, šimto puslapių spalvotų, iliustruotų leidinių, dviejų tomų enciklopedinį leidinį „Lietuvos bajorai“, taip pat proginius medalius, vadovybės insignijas, raštus-padėkas už mecenavimą. Daugelis ilgiau susto davo prie įstiklintų dailių siuvinių-miniatiūrų, autorinių nuotraukų, šeimų genealogijos medžių ir herbynų, vartė storus renginių nuotraukų albumus, susidomėję sklaidė bajorų – poečių Dalios Teišerskytės ir Giedrės Bulotaitės, aktorės, ilgametės LBKS vadės Undinės Nasvytytės, rašytojo ir mokslininko Mindaugo Peleckio, rašytojo Leono Peleckio-Kaktavičiaus, novelečių meistrės Silvijos Peleckienės, mokslininkų Jurgio Vanago, Mečislovo Žalakevičiaus, Rimanto Stuko, knygų žemaičių kalba au to rės Ritos Barniškienės, dailininko Vaidoto Žuko, karikatūristo Amalijaus Narbuto, publicistų Edmundo Ganusausko ir Antano Stankaus, literatės Jadvygos Šimkienės ir kitų autorines knygas. Ekrane buvo pristatyta LBKS 30-ties metų veiklos retrospektyva. Tardamas sveikinimo žodį LBKS vadas Perlis Vaisieta dėkojo visiems, kurie savo būtimi prasmingai prisidėjo prie Sąjungos veiklos, priminė, kad bajoriškos šaknys kur kas gilesnės – jos siekia tuos laikus, kai buvo formuojami Lietuvos pamatai, kai kūrėsi valstybė. „Mūsų šaknys dar mena Durbės ir Žalgirio pergales, skaudžią Vorsklos mūšio pamoką, jose teka trijų Nepriklausomybės akto signatarų – bajorų D. Malinausko, M. Biržiškos ir S. Narutavičiaus kraujas, mūsų gyslomis pulsuoja 56 tarpukario Lietuvos karininkų bajorų – Vyčio kryžiaus kavalierių kraujas. Tad nepavarkime nešti savo vėliavą.“ Po oficialių pasisakymų vyko diskusija bajorystės tema, renginį papuošė muzikuojančių bajorų pasirodymas. Pasibaigus šventiniam koncertui, laukė vaišių stalas, pasivaikščiojimas po XIX a. dvarą ir jį supantį parką, barokine apranga pasipuošęs Rūmų šokių ansamblis, o kulminacija tapo įspūdingas tortas su Sąjungos herbu ir degančiais fejerverkais. LDK laikus menančiu autentišku kardu LBKS vadas P. Vaisieta atpjovė pirmąjį torto gabalėlį ir visiems palinkėjo švęsti Gyvenimą. Šventę vainikavo sugiedoti „Ilgiausių metų“, o skambant saksofono melodijoms, dvaro terasoje pobūvį tęsė šokėjų poros.
Nuorodos: draugas.org (dienraščio „Draugas“ svetainė),
draugas.org/key/2025_prie/2025-01-04-PRIEDAS-DRAUGAS.pdf (visas priedas „Kultūra“, 2025 01 04)