Istorikė, prof. dr. Jūratė Kiaupienė
Iš knygos „Tarpukario bajorai fotografijose“, sudarytojai Kazys Mackevičius, Rimas Vilavičius, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008, p. 15-22
Iš mums šiandieną atrodančių senų nuotraukų žvelgiančius bajorus, gyvenusius Vilniuje ir jo apylinkėse XX a. pirmoje pusėje, nuo bajorų luomo viešpatavimo laikų skiria keli šimtmečiai. Per juos pasikeitė pasaulis, jame atsirado visai kitokia Lietuva ir jos visuomenė, kito ir tebekinta bendrijos, kuri tapatinasi su Lietuva, narių individualusis ir kolektyvinis mentalitetas. Todėl pravartu nors trumpai prisiminti tos bendrijos kitimo ir jos siekių raidą, pasitelkus istorinę atmintį, kuri yra kultūrinis, dvasinis ryšys, susiejantis tautos praeitį su dabartimi. Tauta gyva, kol gyva jos istorinė atmintis, kol yra žmonių, suprantančių joje užkoduotas, tam tikromis simbolinėmis figūromis pavirtusias, bet atpažįstamas vertybines nuostatas, įkūnytas per amžius kurtuose pasakojimuose, dainose, tekstuose, daiktuose, aprangoje. Šiame sudėtingame šimtmečius trukusiame tautos kolektyvinės kūrybos procese Lietuvos bajorija paliko savuosius pėdsakus.
Drauge su valdovais bajorai kūrė, puoselėjo ir gynė valstybę – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kuri jiems buvo Tėvynė. Susibūrusi į politinę tautą, bajorija XV ir XVI amžių sandūroje „Lietuvos metraštyje“ užrašė pirmąją istorinės praeities, su kuria norėjo tapatintis, versiją. Šio metraščio pasakojimai – pirmieji mus pasiekę tautos istorinės atminties liudijimai.
Šiuolaikinis Lietuvos istorikas Stephenas C. Rowellas, vertindamas tą Lietuvos politinės tautos pasirinkimą, pabrėžia, kad geras politinis simbolis turi būti tinkamas įvairiausiems sluoksniams, tradicijoms ir tautoms (pavyzdžiui, bulvė). Tokia, jo manymu, ir yra XV amžiaus Lietuvos politinės tautos mistika, romėnų kilmės mitas. Ši metafora įkvėpė ir vis dar gaivina teorijas apie ankstyviausią lietuvių praeitį, taikomas įvairiausiems politiniams tikslams, nuo lietuvių politinės tautos savarankiškumo pagrindimo iki pretenzijų užimti Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir Lietuvos Respublikai net nepriklausiusias teritorijas. Šis simbolis turi tiek daug įvairių prasmių, kad kiekvienas vartotojas jį gali interpretuoti savaip.
Dariaus Kuolio įsitikinimu, lietuvių kilmės romėnų mitas išreiškia ne tik Lietuvos politinės bendruomenės lygiateisiškumą valdovo atžvilgiu, bet ir jos, kaip tautos bei valstybės, suverenumą. Taip Lietuva atsakė į Lenkijos ir į Maskvos imperines pretenzijas. Lietuvos istorinis pasakojimas nuosekliai neigia tiek Lenkijos primenamą Kunigaikštystės įjungimo į Karalystę tezę, tiek ir Maskvos didžiojo kunigaikščio, kaip visos Rusios viešpaties, idėją. XVI amžiuje užrašyti tekstai išreiškia didikų atstovaujamos laisvos politinės tautos sampratą, nuosekliai brandintą lietuvių politiniuose ir teisiniuose ginčuose, kovose dėl valstybės suverenumo per visą XV šimtmetį. XVI a. viduryje ji išauginama į laisvos ir nepriklausomos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės idėją, tvirčiau ar silpniau ginamą iki pat Abiejų Tautų Respublikos žlugimo XVIII a. pabaigoje.
Rimvydas Petrauskas išryškina dar vieną istorinės atminties kūrimo mechanizmui suprasti svarbią romėniško pasakojimo „Lietuvos metraštyje“ funkciją, kad lietuvių kilmės iš romėnų teorija nėra praeities rekonstrukcija, o, priešingai, jos konstravimas, perkeliant į praeitį visas tas vertybes ir santykius, kurie buvo svarbūs XVI a. pradžios Lietuvos politiniam elitui – didikams.
„Mes, Lietuva“, „Mes, Lietuvos tauta“ – tokiais žodžiais apie save XVI amžiuje rašė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai. Deja, rašė šiuos ir šiandien patriotiškai skambančius žodžius ne lietuviškai. Tai ir tapo svarbia priežastimi, nulėmusia moderniosios lietuvių tautos, suprantančios tėvynę kaip neatskiriamą nuo gimtosios kalbos, skeptišką ar net negatyvų požiūrį į Lietuvos bajorų luomą, kuris kaltintas sulenkėjimu, atsiskyrimu nuo visko, kas lietuviška. Tačiau, ar iš tiesų viskas taip paprasta, ar tėvynės ir patriotizmo sutapatinimas su gimtąja kalba tinka visiems laikams ir visoms visuomenėms.
Norint pažinti ir suprasti Lietuvoje įvairiais laikotarpiais egzistavusias visuomenes, tautos istorinėje atmintyje palikusias savuosius pėdsakus, ši tėvynės ir gimtosios kalbos problema – ypač svarbi. Nesupratę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų santykio su kalba, nesuprasime ir tos visuomenės, atsiras pavojus susikurti nerealų Lietuvos valstybės ir bajoriškosios visuomenės, jos kultūrų vaizdinį ir iškreipti tautos istorinės atminties projekciją. Reikia atsiminti, kad bajorija, kuriai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo Tėvynė, buvo etniškai įvairiakilmė, daugiakalbė, įvairių tikybų politinė Lietuvos tauta. Šią tautą vienijo ne viena kuri nors kalba, o Lietuvos valstybė.
Geriausiai tai liudija XVI amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tekstai, rašyti rusėnų, lotynų ar lenkų kalbomis, bet alsuojantys lietuvišku valstybiniu patriotizmu, kuriuo galėtume didžiuotis ir šiandien.
„Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Ponų Tarybos laiškas Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam“ 1526 metais buvo parašytas ne lietuviškai. Tačiau lietuviška istorinės atminties dvasia jaučiama kiekviename šio teksto žodyje. Laiško autoriai aukštieji Lietuvos valstybės pareigūnai, praėjus šimtui metų po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties, primena valdovui, kad popiežius ir Šventosios Romos imperatorius, atsižvelgdamas į didžiojo kunigaikščio Vytauto darbų reikšmingumą ir į tvirtą ir stiprų jo nusistatymą prieš pagonybę bei drauge atsižvelgdami į tos Jūsų Malonybės valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, šlovingumą, buvo pasiuntę (...) karūną didžiajam kunigaikščiui Vytautui į tėvoninę Jūsų Malonybės valstybę, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Bet tuo laiku didysis kunigaikštis Vytautas iš šio pasaulio pasitraukė, nesulaukęs tos karūnos, kuri jau buvo kelyje; ir sulaikė ją ponai lenkai ir iki šiol jos atiduoti nenori ir nenori tos garbės Jūsų Malonybės tėvoninei valstybei ir prašo, kad Jūsų Malonybė teiktumėtės palankiai nuspręsti ir Jūsų Malonybės Lenkų Karūnos turėtojams įsakyti, kad jie tą karūną, kuri buvo pasiųsta Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, grąžintų Jo Malonybei didžiajam kunigaikščiui, Jūsų Malonybės sūnui, kad Jo Malonybė, laimingai valdant Jūsų Malonybei, būtų karūnuotas. Nes, Maloningasis Karaliau, jei ta Jūsų Malonybės tėvoninė valstybė, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, turėtų karūną, tada negalėtų būti pasisavinta Lenkų Karūnos, nes Karūna į Karūną negali būti įjungta. O tada jau ponai lenkai nebegalėtų geisti tą Jūsų Malonybės tėvoninę valstybę pažeminti ir prisijungti prie savęs, ir lygi brolybė bei bičiulystė stotų kartu prieš bet kokį priešą.
Visoje XVI amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės literatūroje pastebimas didelis pasitenkinimas šlovinga valstybės praeitimi ir dabartimi. Joje, kaip tautos istorinės atminties figūra, užfiksuota sudėtingesnė, ne tik su gimtąja kalba siejama, tėvynės samprata. XVI amžiuje bajorija, nepriklausomai nuo etninės kilmės ar tikybos, kalbų, kuriomis kalbėjo namuose ir viešajame gyvenime, įvairovės, tikėjo ir raštu tvirtino, kad Lietuvos Didžioji kunigaikštystė esanti jų valstybė, atskirta nuo Lenkijos Karalystės tiek prieš 1569 metų unijos sudarymą ir federacinės valstybės – Abiejų Tautų respublikos – sukūrimą, tiek ir po jos. Vadino ją Lietuva, Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, Lietuvos Kunigaikštyste, Lietuvos valstybe, tapatinosi su ja kaip su Tėvyne. Viešojo gyvenimo dvasinėje terpėje subrendo ir aštrių politinių diskusijų su Lenkijos bajorais metu apie Lietuvą pasakyti žodžiai: „Jūsų Malonybių Motina mus apkrikštijo, tačiau mūsų Motina mus pagimdė ir yra Tėvynė mylima.“
„Tėvynė yra istorijos sukurta tautos buveinė. Ji apima ir erdvę, ir laiką, kurio eigoje kinta erdvė ir gema dvasiniai veikalai kaip šios erdvės turinys. Užtat tėvynei suprasti vienos geografijos nepakanka. Jai reikia ir istorijos. Net kur kas daugiau istorijos negu geografijos“, – mokslo kalba tokią sampratą apibendrino XX a. pirmosios pusės lietuvių filosofas Antanas Maceina.
Be abejo, negalima nematyti pokyčių, kuriuos atnešė XVII ir XVIII amžiai, kai gyventa bendroje su lenkais Abiejų Tautų Respublikoje. Lietuvos bajorų politinė tauta stengėsi išlaikyti vidinį politinį bendrumą, priešinosi jai netinkamiems valdovų ar Lenkijos veiksmams. Kita vertus, bajorų visuomenė aiškiai suvokė abiejų valstybių, Lenkijos ir Lietuvos, susijungusių į federacinę Respubliką, skirtumus, savus Lietuvos interesus, stengėsi įtvirtinti tai istorinėje atmintyje.
Paskaitykime lenkiškai parašytą ir 1626 metais išleistą iš senos bajorų giminės kilusio, Radviloms tarnavusio poeto Samuelio Daugirdo kūrinį „Genealogija, arba Trumpas didžiųjų Lietuvos kunigaikščių ir jų didžių bei narsių žygių aprašymas“ ir pamatysime lenkakalbėje Radvilų aplinkoje sukurtą didingą ir įtaigų „mylimos Tėvynės Lietuvos“, „dorybingos lietuvių tautos“, istorinį paveikslą, skirtą įvairiakalbei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorijai.
Ilgainiui vis akivaizdesnis darėsi politinis bei kultūrinis Lietuvos ir Lenkijos didikų ir bajorų suartėjimas. XVIII amžiuje tradicinis ir nuolat aktualus Lietuvos valstybingumo saugojimas netrukdė Lietuvai eiti su Lenkijos reformų, sėkmių ir didžiulių nesėkmių keliu, patirti tą patį likimą. Ir tuo pat metu stengtis atremti iki paskutinių Respublikos dienų išlikusius hegemoninius ar net inkorporacinius Lenkijos visuomenės siekius. Nors viešajame Lietuvos visuomenės gyvenime, kultūroje įsitvirtino lenkų kalba, nors Respublika dažniausiai buvo vadinama Lenkijos vardu, Lietuvos bajorija jautėsi esanti ne Lenkijos, bet Abiejų Tautų Respublikos piliečiais. Lietuvos politinės tautos kalbinis ir kultūrinis sulenkėjimas neperaugo į politinę lenkybę.
Keletą šimtmečių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinė tauta dalyvavo viešajame visuomenės gyvenime, nepriklausomai nuo etninės kilmės, kalbos, tikybos. Ryšys su valstybe, su kuria ji tapatinosi, tapo toks stiprus, kad ir po Abiejų Tautų Respublikos likvidavimo 1795 metais kova dėl valstybės atkūrimo liko svarbiausia politinės tautos funkcija.
XIX a. pirmoje pusėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų patriotizmas buvo visuotinis. Politinės tautos, nepriklausomai nuo etninės, religinės sudėties, raišką matome per visus XIX amžiaus sukilimus. Bajorai skaudžiai pajuto sukilimų pasekmes. Po pralaimėto 1830–1831 metų sukilimo Vilniaus gubernijoje teismo atsakomybėn buvo patraukta tūkstančiai sukilėlių, konfiskuota daugiau kaip šimtas dvarų. Sukilėliai neteko politinių teisių ir teisės dirbti valstybės tarnyboje, emigravusiems buvo uždrausta grįžti į imperiją, dvarininkams uždėta kontribucija. 1863–1864 metų sukilimo pralaimėjimas buvo pats didžiausias smūgis Lenkijos ir Lietuvos bajorijai, tradicinei jų visuomenių politinei jėgai. Šis sukilimas tapo susitelkusios Lietuvos bajorų politinės tautos saulėlydžiu. Buvusios Abiejų Tautų Respublikos etnopolitines unijines su Lenkija ją siejančias tradicijas palaikiusi bajorijos dalis susidūrė su kitomis lietuvių socialinėmis-politinėmis srovėmis, formavusiomis kito pavidalo lietuvių tautą.
Tuo pat metu ta pati bajorija, išlaikiusi politines buvusios unijinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės tradicijas ir vis dar turinti vilčių tą valstybingumą atkurti, tapo didžiausiu trukdžiu Rusijos politikams integruoti buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes į Rusijos imperiją, o jų gyventojus paversti lojaliais, kultūriškai asimiliuotais caro valdiniais. Po valstybės padalijimų bajorų seimeliai, netekę politinės institucijos statuso, virtę vietinės reikšmės organizacija, tapo pagrindine bajorų viešojo gyvenimo forma, į kurią buvo perkelti Abiejų Tautų Respublikos bajorų politinės kultūros elementai. Tačiau ir jie pakito – tuos pokyčius labai lėmė gyvenimas Rusijos imperijoje. Apsišvietusioji visuomenė iš seimelių bajorų reikalavo politinio mąstymo, savo reikšmės pajautimo, patriotinių nuostatų, gebėjimo panaudoti seimelių tribūną visuomenės labui. Tie patys motyvai skambėjo ir seimelių oratorių kalbose, kurios atspindėjo luomo vertybes. Kita vertus, susiaurėjus bajorų politinės veiklos sferai, realiame seimelių gyvenime stiprėjo vietininkiškumas. O seimeliuose deklaruojamas lojalumas monarchui formavo nekonfliktinį bajorų elito elgesį valdžios atžvilgiu.
Bajoriją ir etniniu pagrindu besiformuojančią lietuvių tautą galima palyginti su kintančia sudėtingos formos ir turinio figūra, kuri turėjo savitą istorinę atmintį. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų politinės tautos išpuoselėtas valstybinis patriotizmas tapo neatskiriama tos istorinės atminties dalimi. Poreikis turėti valstybę įaugo į moderniosios tautos sąmonę, tapo ją telkiančia idėja, skatinančia kovoti už Lietuvos valstybę.
Toks požiūris į Lietuvos bajorijos profilį, iškylantį istorinėje tautos atmintyje, tėra tik viena iš daugelio galimų interpretacijų. Kiekvienas, valingai ar nejučia, susikuriame savąją praeities viziją, tapatinamės su ja arba norime, kad toji praeitis būtų buvusi kitokia. Iš praeities atsirenkame tai, kas mums šiandien atrodo svarbu. Praeities prisiminimas, jos vertinimas visada yra paženklintas laiko. Santykis su praeitimi kinta. Todėl kiekvienas praeities liudijimas, praplečiantis jos pažinimo erdvę, yra svarbus ir vertingas.
Taip suprantu ir albumo „Tarpukario bajorai fotografijose“ išliekamąją vertę. Išsaugotos, su meile ir dėmesiu surinktos ir restauruotos senosios nuotraukos teikia šiandienos žmogui galimybę tiesiogiai, ne per kito asmens pasakojimą, prisiliesti prie Lietuvos praeities, pažvelgti į ją savo akimis. Tokios pažintys išplečia tautos istorinę atmintį, suteikia jai naujų bruožų.
LITERATŪRA
Bairašauskaitė T. Lietuvos bajorų savivalda XIX a. pirmoje pusėje. Vilnius, 2003
Daugirdas S. Genealogija, arba Trumpas didžiųjų Lietuvos kunigaikščių ir jų didžių bei narsių žygių aprašymas. Vilnius, 2001
Kiaupa Z. Lietuvos valstybės istorija. Vilnius, 2004
Kiaupienė J. „Mes, Lietuva“. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija XVI a. (viešasis ir privatus gyvenimas). Vilnius, 2003
Kuolys D. Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje (renesansas ir barokas). Vilnius, 1992
Kuolys D. Visuomenės raidos projekcijos XVI amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštijoje. Senoji Lietuvos literatūra, kn. 5: Šešioliktojo amžiaus raštija. Vilnius, 2000
Merkys V. Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798–1918 m. Vilnius, 2006
Petrauskas R. Socialiniai ir istoriografiniai lietuvių kilmės iš romėnų teorijos aspektai. Senoji Lietuvos literatūra, kn. 17: Literatūros istorija ir jos kūrėjai. Vilnius, 2004
Rowell S. C. Amžinos pretenzijos arba kaip turime skaityti elitinę literatūrą. Seminarai. Vilnius, 1998
Sirutavičius V. Tautiškumo kriterijai multietninių visuomenių statistikoje. XIX a. vidurio Lietuvos pavyzdys. Lietuvos istorijos metraštis. 1998 metai. Vilnius, 1999