Heraldika (lot. heroldus) – herbų sudarymas, aiškinimas, tyrimas. Herbas (vok. erbe – palikimas) – valstybės, miesto, luomo, giminės skiriamasis ženklas, vaizduojamas vėliavose, monetose, antspauduose ir kt. Tai tarptautinė simbolių kalba, tautos kultūros dalis, reprezentuojanti valstybę, miestą, asmenį. Pagrindinės herbo dalys, skydas ir šalmas, yra nekeičiami. Skydas – visų herbų pagrindas, jo forma keitėsi pagal laiką. Šalmas turėjo tokią pat reikšmę, kaip ir skydas, tai antroji pagrindinė herbo dalis. Herbą gali puošti įvairios figūros: heroldinės, kurias sukūrė herbų kūrėjai, ir neheroldinės.
Lietuvos herbuose daugiausia paplitusios neheroldinės figūros: paukščiai, žvėrys, augalai arba karių reikmenys. Lietuviški herbai skiriasi nuo kitų tautų herbų, jie daugiau dvasinio, nei kariško pobūdžio. Visos kitos herbų dalys priklauso prie antrinės heraldikos dalykų ir jas galima keisti. Spalvinė gama taip pat turi savo reikalavimus, jai būdingos klasikinės spalvos ir dviejų rūšių metalas, auksas ir sidabras. Didelę reikšmę herbuose vaidina spalvos:
- aukso arba geltona spalva reiškia kilmingumą, dorumą, protingumą,
- sidabras ir balta spalva – džiaugsmą, skaistumą ir nekaltybę, teisingumą,
- raudona – drąsą ir meilę,
- mėlyna – ištikimybę, sąžiningumą,
- juoda – liūdesį ir išmintį, išsilavinimą,
- žalia – laisvę, grožį, džiaugsmą, sveikatą ir viltį.
Herbai pradėjo rastis Lietuvoje XIII–XIV amžiuje. Apsišarvavę iki galvų riteriai gaudavo savo skiriamuosius ženklus kovose su priešais. Herbus naudodavo kilmingojo luomo atstovai ant skydo, šalmo, riterio apsiausto, vėliavos. Naudotus skiriamuosius ženklus iki XIV amžiaus negalima pavadinti herbais, nes jie neatitiko heraldikos reikalavimų: skydo, spalvos, nebuvo dar paveldimi. Tai buvo ženklai, kilę iš simbolių. Jau V tūkstantmetyje prieš mūsų erą miestai turėjo savo ženklus.
Pirmieji herbai buvo linijiniai, vėliau juose skiriamieji ženklai pradėti spalvinti ir rėminti į herbo skydą. Tai buvo dažniausiai herbai su strėlės motyvu. Kita herbų grupė buvo lenkų herbai, kuriuos ir turi dabar išlikę bajorų palikuonys. Šie herbai turi pavadinimus. Lenkų kilmingieji stodavo į karą po viena vėliava. Vienos srities bajorai į savo herbus dėdavo tos srities vėliavos ženklą. Taip atsirado daug giminių, turinčių vieną herbą. Amžių ir istorijos bėgyje herbai keitėsi, Lietuvos bajorai, priimdami lenkų herbus, juos papildydavo savo figūromis, pakeisdavo pavadinimus.
Vanda Daugirdaitė-Sruogienė „Lietuvos istorija“ (Vilnius, 1990):
„Vokiečiai, pasirašę su rusais taikos sutartį Lietuvos Brastoje, 1918 m. kovo 23 d. sąlygiškai pripažino Lietuvos nepriklausomybę, tik dar reikalavo, kad Lietuva jungtųsi į glaudžią sąjungą su Vokietija. Pagaliau dalis Tarybos atstovų (patariami A. Voldemaro ir M. Yčo) liepos 13 d. sumanė kviesti Lietuvos karaliumi, Mindaugo II vardu, vienos nežymios Vokietijos valstybėlės – Viurtembergo grafą Vilhelmą Urachą. Šis ruošėsi sėsti į Gedimino sostą. Tačiau kairioji Lietuvos tarybos grupė (M. Biržiška, S. Kairys, St. Narutavičius ir J. Vileišis) griežtai protestavo prieš Uracho kvietimą, neatsiklausus Steigiamojo Seimo, ir šis iš Tarybos pasitraukė.“
Įvairūs heraldikos, genealogijos ir bajorystės tinklapiai:
- Heraldikos bibliografija
- Lenkiškių herbų kolekcija
- Ukrainos šeimų heraldika
- Ukrainos heraldikos istorija
Kiti šaltiniai apie heraldiką:
„Lietuvių enciklopedijos“ antrajame tome (Bostonas, 1954, p. 442) rašoma, kad Jonas Gediminas-Beržanskis Klausutis 1930 m. išleido genealoginę studiją „Lietuvių heraldika“, kurios antroji laida išėjo 1932 m.
Parengė A. M. 2002 m.