J. E. ambasadoriai, gerbiami LR Seimo ir diplomatinio korpuso nariai, mieli svečiai iš Lietuvos, užsienio valstybių, garbūs Lietuvos bajorai,
Lygiai prieš metus visoje šalyje džiaugsmingai skambėjo mūsų valstybės Nepriklausomybės šimtmečio varpai. Tarsi atitardami „Gloria Lietuvai“, šiandien ir vakar Vilniaus arkikatedroje vėl gaudė varpai – už Karaliaus Mindaugo karūną, už Lietuvos Valstybę, už mus visus: gyvus ir mirusius, bajorus ir ne bajorus, už visus, kurie esame šiame pasaulyje – su savo klaidomis, privalumais ir silpnybėmis, gebėjimais kurti ir galimybėmis dalintis...
Bandau įsiklausyti į tuos ataidinčius šimtmečių varpų dūžius.
Apie ką jie byloja šiandien? Kokią prasmę juose turime išgirsti?
1919 metais Amerikos lietuvių nulietas Laisvės varpas iš Karo muziejaus Kaune nepaliaujamai skamba: „Tas laisvės nevertas, kas negina jos...“
Perlojos bažnyčia aukštais Merkio krantais atsidūsta: „Vytaute Didysai! Gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis!”
112 sekundžių tylos iškalbingai nutraukia Lietuvos Tūkstantmečio varpas Valdovų rūmuose, primindamas popiežiaus pasiuntinį Brunoną, netekusį galvos nuo pagonių, bet taip paleidusį į pasaulį pirmąjį rašytinį žodį – „Litua“ Kvedlinburgo analuose.
Šv. Jonų bažnyčios varpinė Vilniuje pakiliai – į aukštybes: „Alma Mater Vilnensis! Gaudeamus igitur, juvenes dum sumus...“
Ją rūsčiai nutraukia Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios varpas: „Lietuviai, atminkite 1399-ųjų rugpjūčio nelemtąjį mūšį prie Vorsklos ir būkite budrūs!..”
“In Memoriam! In Memoriam...” – 76 skausmingais dūžiais savo kančią išrauda sopulingoji Rainių koplyčia: po vieną kirtį – kaip akmenį, kaip skeveldrą – už kiekvieną bolševikmečio budelių nužudytą Lietuvos patriotą.
„Leiskit į Tėvynę, leiskit pas savus...”- tarsi maldą kartoja Vorkutos ir Magadano, Norilsko ir Krasnojarsko tremtinių rožančiai, skambėdami sušalusiais varpeliais ant nebylių kryžių Sibiro lageriuose.
„Už mūsų ir Jūsų laisvę!..“ skamba visi Vilniaus ir Krokuvos, Čikagos ir Filadelfijos bažnyčių varpai, atsimušdami į aukščiausią Australijos kalną – iš pagarbos generolo Tado Kosciuškos – Lietuvos, Lenkijos ir Amerikos „laisvės sūnaus“ žygiui per pasaulį – nuo Baltijos iki Atlanto, aukštai iškėlusį sukilėlių vėliavą ir spaudusį dešinę JAV prezidentui Džordžui Vašingtonui.
„Patria una! Patria una!“ – skamba nenuolankiųjų žemaičių, niekada nebučiavusių rankos kryžiuočiui, varpai mieste ant septynių kalvų – Telšių katedroje...
Čiurlionišką varpų simfonijos pasaką užbaigia valstiečių vaiko, gavusio bajoriškąją privilegiją iš paties vyskupo Masalskio – Lauryno Stuokos sukurta Vilniaus katedra, alsuojanti Karaliaus Mindaugo dvasia: “Patria nostra eterna… Patria nostra – Lietuva, Tu didvyrių žeme, iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia…”
Iš praeities stiprybės semiamės – iš Žalgirio mūšyje Vytauto ir Jogailos pelnytos šlovės, iš 450-ies metų jubiliejų šiandien menančios Livonijos unijos – moderniųjų laikų Europos santarvės ir diplomatijos krikštamotės.
Semiamės stiprybės ir išminties: iš Krėvos pilyje pasmaugto Lietuvos valdovo Kęstučio liūdnos elegijos; iš Gedimino, „Dievo malone lietuvių ir rusų karaliaus“ laiškų „...visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams, vyrams ir moterims ... iki pat Romos...“; iš Vorsklos mūšio nelemtos pabaigos, prasidėjusios nuo Vytauto Didžiojo riterio Sirokomlės pergalingos dvikovos prieš totorių; iš saldžios Konstantino Ostrogiškio istorijos prieš maskvėnus prie Oršos.
Mes semiamės stiprybės iš kunigaikščio Oginskio jautrių polonezų, iš Adomo Mickevičiaus „Litwo ojczyzno moja“, iš Baltijos kelio ir mūsų tvirtų rankų sąjungos, iš aitrių Nepriklausomybės laužų prie Seimo, parako kvapo ir išriedančių paskutinio okupacinės kariuomenės traukinio ratų bildesio...
Semiamės stiprybės: iš praeities – į ateitį. Nes nėra dabarties be atminties, nes nėra rytojaus – be vakar.
Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga – dar vienas varpo dūžis, kuris verčia plakti širdį smarkiau. Dūžis – verčiantis nelikti abejingu: ką mes kiekvienas galime duoti ir ką jau davėme, kad Lietuvos Gloria varpai niekada nenutiltų?
Neatsitiktinai 1928 m. vasario 16 d., minint mūsų Nepriklausomybės 10-metį, įkurta Lietuvos bajorų draugija. Neatsitiktinai būtent šios draugijos veiklą į savo rankas perėmė Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga – vienijanti Vilniaus ir Kauno, Tauragės ir Šiaulių, Vakarų Lietuvos bajorus į vieną šeimą, savo gretose skaičiuojančią daugiau nei 4000 legitimuotų bajorų, kurių gretas šiandien papildys dar trys dešimtys naujų – priesaiką duosiančių širdžių.
Gerbiamieji, linkiu, kad mūsų visų duota priesaika nebūtų tik žodis. Duotas žodis privalo tapti kūnu – kaip pageltęs nuo laiko, tačiau ateities kartoms išlikęs iškalbingas lapelis, rastas nežinomo 1863 m. sukilėlio katekizme: „Bajoras – tas, kuris tiki laisve ir laikosi Lietuvos Statuto!“
Lai Bajorystės pripažinimo aktai, kuriuos jau turime ir kuriuos gausite šiandien, būna nebylus priminimo varpas, raginantis kiekvieną: ką padariau ir ką dar galiu nuveikti, kad mano darbai atsišauktų aidu duotoje Bajoro priesaikoje už Tiesą, Orumą ir Garbę?
„Kelkite, kelkite, kelkite!...” Tai toks yra ir turėtų būti bajoro genetinis kodas.
Lai per amžius skamba Lietuvos Glorija!