Featured

Bajoriškieji istorinės atminties profiliai

Istorikė, prof. dr. Jūratė Kiaupienė

Iš knygos „Tarpukario bajorai fotografijose“, sudarytojai Kazys Mackevičius, Rimas Vilavičius, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008, p. 15-22

Iš mums šiandieną atrodančių senų nuotraukų žvelgiančius bajorus, gyvenusius Vilniuje ir jo apylinkėse XX a. pirmoje pusėje, nuo bajorų luomo viešpatavimo laikų skiria keli šimtmečiai. Per juos pasikeitė pasaulis, jame atsirado visai kitokia Lietuva ir jos visuomenė, kito ir tebekinta bendrijos, kuri tapatinasi su Lietuva, narių individualusis ir kolektyvinis mentalitetas. Todėl pravartu nors trumpai prisiminti tos bendrijos kitimo ir jos siekių raidą, pasitelkus istorinę atmintį, kuri yra kultūrinis, dvasinis ryšys, susiejantis tautos praeitį su dabartimi. Tauta gyva, kol gyva jos istorinė atmintis, kol yra žmonių, suprantančių joje užkoduotas, tam tikromis simbolinėmis figūromis pavirtusias, bet atpažįstamas vertybines nuostatas, įkūnytas per amžius kurtuose pasakojimuose, dainose, tekstuose, daiktuose, aprangoje. Šiame sudėtingame šimtmečius trukusiame tautos kolektyvinės kūrybos procese Lietuvos bajorija paliko savuosius pėdsakus.

Bajorai – kas tai

Atgaivintas senas, bet iš tiesų naudingas mūsų sąjungos narės istorikės-genealogės Sigitos Gasparavičienės straipsnis apie Lietuvos bajoriją (vyr. administratorė).

Bajorijos reikšmė

Lietuvos bajorai kelis šimtus metų iki Pirmojo pasaulinio karo vaidino svarbiausią vaidmenį Lietuvos politiniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenime. Tai buvo mūsų tautos elitas. Jį sudarė labiausiai išsilavinę ir didžiausią kapitalą turintys visuomenės nariai. Bajorai valdė didžiausią dalį šalies turto, jie ne tik įtakojo politikos, kultūros ir civilizacijos vystymąsi, bet ir diegė tautinį savitumą tarp lietuvių ir baltarusių. Bajorai dvarininkai buvo ir nepriklausomos Lietuvos kūrėjai – S. Narutavičius, D. Malinauskas, S. Šilingas, V. Putvinskis, M. Riomeris, broliai Biržiškos ir daugelis kitų. Tačiau kažkodėl dar ir dabar daug kas juos laiko, anot B. Sruogos „atkirsta lietuvių tautos šaka“. Naujausi Lietuvos istorijos tyrinėjimai (E. Gudavičiaus, E. Aleksandravičiaus, jaunųjų istorikų darbai) bando laužyti šiuos stereotipus.

Bajorų draugija 1928–1940 m.

1928 m. buvo pasirinkta ypatinga Lietuvai diena – vasario 16-oji: „Bajoriškos kilmės Lietuvos valdininkai, susirinkę į valstybės nepriklausomybės paskelbimo 10-ųjų metinių minėjimą, įkūrė Lietuvių bajorų draugiją. 1930 m. ji tapo svarbaus kultūrinio sąjūdžio – Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių minėjimo iniciatore ir organizatore. Stengdamasi griauti dešimtmečiais ugdytą neigiamą visuomenės požiūrį į Lietuvos bajoriją, draugija patriotiniais pareiškimais reaguodavo į svarbiausias valstybės politines problemas, akcentuodama gilią tėvynės meilę, neigiamą požiūrį į Lenkijos politiką Lietuvos atžvilgiu.“

Tai buvo sunkus uždavinys, nes bajorija buvo praradusi savo gerą vardą ir autoritetą. Įkurtoji draugija per savo gyvavimo laikotarpį turėjo 61 įregistruotą ir legitimuotą narį. Draugijos įkūrėju tapo spalvinga asmenybė, Šviesiausias Kunigaikštis Jonas Gediminas Beržanskis-Klausutis (g. 1862 m. rugpjūčio 25 d. Žemaitijoje, mirė 1936 m. liepos 12 d. Kaune).

Bajorų knygos – ką tai reiškia?

Į bajorų knygas buvo įrašomi įvairūs bajorų luomai.

Bajorų padermių knygose pirmojoje dalyje įrašomi tokie bajorai, kuriems bajorystę buvo suteikęs pats Viešpats;
antrojoje – ištarnavusieji karinėje tarnyboje;
trečiojoje – pilietinėje tarnyboje;
ketvirtojoje – turintieji bajorystės patentus iš svetimų Viešpačių;
penktojoje – tituluotieji bajorai (kunigaikščiai, baronai, grafai);
šeštojoje – iš senųjų kilniųjų bajorų padermių, bajorystę turintys bent ne mažiau šimto metų.

Padermių knyga buvo viena visai gubernijai. Į ją įrašinėjo visus tos gubernijos bajorus, remiantis tikrais dokumentais ar jų kopijomis. Augustinas Janulaitis „Lietuvos bajorai ir jų seimeliai 19 a. (1795–1863), 1936 m. Kaunas 20 psl.